Ar visiems lemta vairuoti?

Na štai, Išrankusis pagaliau nuprausė savo automobilį. Ir rado.. mano paskutinio išvažiavimo pas drauges pėdsakus. Nee.. ne nagų laką ant vairo. Dryžius ant šonų. Abiejų. Sako, dar ir įlenkta. Kažkaip dingsta kartais noras vairuoti.

Nebarė, nepyko. Tik dėl to nė kiek ne mažiau kalta jaučiuosi. Labai kalta. Ir dar labai gėda.

Tai nebuvo visiška naujiena. Tąkart grįžusi, iškart pasigyriau savo žygdarbiu. Bet jis nenorėjo eiti apžiūrėti. Pirmą ar antrą valandą nakties ant purvino automobilio ne tiek daug ir matėsi. Nežinojo tik kokio dydžio ta naujiena..

Aš šiaip mėgstu vairuoti. Kai sekasi. Kai nepatenki tarp dviejų troleibusų. Kai nereikia persirikiuoti intensyvaus eismo kelyje. Kai nereikia važiuojant stebėti gatvių pavadinimų. Kai gali nežiūrėti į kelio ženklus, nes žinai kas mintinai išmoktame kelyje galima, kas – ne. Kai nereikia lenkti Molėtų plente. Ir dar, kai nereikia ilgai vairuoti, nes visuomet arba koja nutirpsta, arba į tualetą užsimanau, arba dar kas nors neatidėliotino.

Kai mokiausi vairuoti, instruktoriai mane vadino Šumacheriu. Panašu, kad klydo.

Šį savaitgalį tėtis atvažiavo manęs paimti namo ir norėjo duoti man pavairuoti. Dažnai prašinėdavau – man juk patinka vairuoti. Labai gėda, bet mechanine pavarų dėže nebesugebėjau net iš vietos pajudėti. Pasmirdinau truputį ir grįžau į keleivio sėdynę. O kažkada laikiausi nuomonės, kad tikras vairuotojas, turi vairuoti automobilį mechanine pavarų dėže, kad automatas – moterims.

Labai patiko važinėti keturračiu. Gaila tik, kad apsiverčiau į griovį. Pasirodo, blogas ženklas, važiuojant be šalmo ir minant iki dugno, paslysti posūkyje ant žvyro. Tuomet drebančiom rankom ir kojom, lengvai nesuvokdama kas vyksta, išlipau iš griovio, paskambinau kolegoms, kad pasiimtų komandos lūzerę ir ištrauktų iš griovio keturratį. Čia ofiso išvyka buvo. Atrakcija prieš motyvacines išgertuves ar kaip ten.

Tik po kelių valandų šiek tiek atsipeikėjau ir supratau kokia esu laiminga, kad žnektelėjusi ant nugaros su visu tuo velniai žino kiek sveriančiu keturračiu tarp kojų, atsipirkau tik vientisai mėlynomis kojomis nuo kelių iki tos vietos, kur jos dygsta, keletu nesistemiškai išsidėsčiusių didžiulių mėlynių, skaudančiais šonais bei savaitę ar dvi nepilnai funkcionavusia ranka. Tiesa, dar susimokėjau už sulaužytą metalinę stabdžio rankenėlę.

Ir kartingais važinėjau. Vėl darbinės varžytuvės buvo. Visuomet labai stengiuosi pasirodyti geriausiai. Tąkart įlėkiau į kolegės kartingą. Čiurną nustojo skaudėti po poros savaičių.

Pirmą kartą jodinėjau kažkur prie Klaipėdos. Labai gražus žirgynas. Tvarkingas, viduje nuo antro aukšto turėklų gražiai žydėjo surfinijos. Instruktorius man rodė, kaip suimti ir laikyti vadeles, kai pajutau, jog vaizdas prieš akis kyla. Kumelė apsivertė. Pati nežinau kaip nučiuožiau per jos nugarą, kaip nelaikydama lygsvaros nušokavau porą metrų atgal ir manęs iki pusės nesumaigė.

Po kelių minučių drebančiom kinkom vėl lipau ant tos velnio kumelės. Ir jodinėjau. Įsitempusi, didelėm akim, bet jodinėjau. Ir dabar, esant progai, lipu ant žirgo – noriu jodinėti. Tiesa, kaskart bijau. Labai bijau.

Ir keturračiais bei kartingais dar važinėsiu. Man patinka vairuoti masyvias transporto priemones. Man patinka važinėti greitai. Man patinka, kai remontuojamu Austrijos keliu, kurio keturios juostos susiaurintos iki trijų pločio ir greitis apribotas iki 80 km/h, lietuvaitei lekiančiai ant 170 km/h su perkrautu nenauju Volvo visi traukiasi iš kelio. Man savotiškai patiko net prakaito išmuštai minti iki dugno, pajausti įsijungiančią turbiną ir per plauką nuo nelaimės lenkti fūras išvažinėtais Lenkijos keliais. Tiesa, šitie nuotykiai buvo iš reikalo. Be progos taip nesidraskau.

Ir automobilį aš dar vairuosiu. Juk taip? Juk nesu tokia jau beviltiška namų šeimininkė, kuriai lemta vis gyvenimą troleibusu važinėti? Juk, esant norui išmokti vairuoti gerai, tai įmanoma? Man net svarbu, kad automobilis būtų priparkuotas tiesiai, o ne kaip gavosi. Nenoriu būti “boba už vairo”!

Ar vis tik laikas pagaliau suvokti, kad net prie didžausių norų ne visiems lemta vairuoti?

Posted in

7 responses to “Ar visiems lemta vairuoti?”

  1. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/vytauc/'>vytauc</a>

    Jo, Dovilyt, sąmonės srautas ir sielos šauksmas viename :)

    Pasakysiu atvirai- po pirmo tokio nuotykio žmonai nieko nesakyčiau, bet po antro- matytų mašiną kaip savo ausis.

    Tau patarčiau įsigyti paprastą ir pigų "kibiriuką" ir važinėtis juo kasdien kokius metus. Kol išsivystys visi vairavimui didmiestyje reikalingi refleksai. Ir tai patariu ne kaip "bobai už vairo" , o kaip eiliniam jaunam vairuotojui- pats per tai perėjau ;)

    Redagavo vytauc 2007-04-03 22:10

  2. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/amonas/'>amonas</a>

    Oho kokia išpažintis. Jei tie apsivertimai būtų ivykę kelyje – bijočiua išeiti į gatvę :) O šiaip, jie tiap man būtų, tai manau baisu būtų po to sėsti vairuoti :P

  3. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/vytauc/'>vytauc</a>

    Tas taip- perkant nenaują auto remonto išlaidos neišvengiamos. Bet nusipirkusi kokį Golpuką dėl remonto tikrai nenuskursi. Be to jei įsigysi brangesnę mašiną ir dėl patirties stokos ją apdaužysi, išlaidos bus dar didesnės.

  4. receptuskaitytojas

    Nu manau nereikia taip saves nuvertinti, visiems visko buna, juk net profesionalus vairuotojai padaro klaidu :) Gal buvo netinkama diena vairavimui :)

    Ir lauzom stereotipus, vairuotojai skirstomi i gerus ir blogus vairuotojus, o ne i vyrus ir moteris :)

  5. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/aval/'>aval</a>

    as labai pritariu, reikia daugiau praktikos. kuo daugiau praktikuosies, tuo geriau, ypac jei nori vairuoti. as pvz maniau, kad man isvis nelemta sedet uz vairo, nors tevai profesionalai, 1metro nesugebedavau nuvaziuot, maniau – na ka, obuolys nuo obelu kur norejo, ten nuriedejo, o man teks pesciom vaiksciot… bet viskas pasikeite kardinaliai

  6. Dovilė

    Gal tu teisus. Ir iš kur gi įgūdžiai be praktikos?.. Teises turiu ~3,5 metų, o vairavimo patirtis – juokinga.

    Kibiriukas tik vienu aspektu kelia baimę – ar jam galioja taisyklė kuo mažiau kainuoja automobilis, tuo daugiau sukišama jo remontui?

    Na, tikiuosi šį pavasarį baigti studijas, ryšium su kuo prarasiu teisę į pigų nuolatinį, ir tas, galbūt, privers pagaliau mane apie patogesnį transportavimosi būdą ne tik galvoti, bet ir ką nors daryti link to.

  7. Dovilė

    Dabar galvoju kaip išsipirkti kaltę. Kad bent prieš savo sąžinę ramiau būtų.

    Sugebėjimą nudrožti abu šonus vienu kartu ir Išrankusis, ir šiandien pokalbį telefonu nugirdęs kolega įvertino kaip talentą.

    to vytauc: Naujo automobilio pliusas jaunam vairuotojui – nesuki galvos dėl jo priežiūros. Aš gi važiuočiau kol sustočiau ;) Ir nieko man nesako jokios mirksinčios lemputės. Po pasivažinėjimo paklausta, nežinodavau net kiek degalų bake likę ;) Kapoto savarankiškai nesugebėčiau atidaryti. O ir kam? Vis tiek nesuprantu, kas po juo ;)

    Bet naujo automobilio kaina – riebus minusas :/

    to amonas: Kai įsigysiu transporto priemonę su varikliu, prieš išvažiuodama į gatvę, būtina visus perspėsiu šiame bloge (sekite informaciją :D) – Atsargiai! Namų šeimininkė trasoje!

Leave a Reply