Auksarankė: atidarysiu garažą

Automobilio priežiūra galėtų būti išskirta kaip savarankiška mokslo šaka – kasdien vis nauji atradimai. Turbūt visi yra patyrę jausmą “pavargęs, bet laimingas”. Perfrazuokime – “murzina, bet savarankiška”. Būtent taip dabar ir jaučiuosi.

Vietoje ženklo 70

Jau kelias dienas man atrodė, jog priekinės padangos yra tokios, na, poskystės. Nusprendusi, jog tai yra susiję su mano parkavimosi ypatumais – ankštame kieme dažnai tenka laipioti bordiūrais, – pabijojau, jog tas reiškinys gali progresuoti ir jau pats laikas ką nors daryti.

Ryšium su numatoma kelione ir vešimais žmonėmis nusprendžiau ką nors daryti, t.y. pasitikrinti/prisipūsti padangas, bei truputį apsisiurbti, kad būtų šiek tiek mažiau gėda dėl autonetvarkos, iki penktadienio. Skyriau tam laiko šiandien po darbo.

Nusigavau į Statoilą prie IKI Minskas žiedo. Sugaišau keletą minučių (vis tiek jaučiama pažanga) degalų bako atidarymui. Kol pribėgo ta bedugnė, spėjau paskambinti Išrankiajam ir išsiaiškinti ar šioje degalinėje yra siurblys bei oro pripūtimo aparatas – juk tai ne visiems vos apsidairius atpažįstami objektai.

Nuo degalinės durų teko grįžti pasižiūrėti kelintoje kolonėlėje pyliausi. Nieko, kada nors įprasiu. Košmariška suma už degalus ir 5 Lt už siurblį. Jamam.

Spaudžiu kažkokį mygtuką iš šono, kaip ir sakė kasininkė. Gal ji ne iš to šono žiūrėjo, nes man reikalingas mygtukas buvo iš priekio.

Siurbiant automobilį galima įvertinti savo plaukų būklę – jei automobilyje jų daug, reikia naudoti kaukes arba keisti šampūną. Dar galima sužinoti kokiu junkfoodu pastarosiomis dienomis mitai.

Šiek tiek laiko atgal kolega pasakojo, kad vasarą automobilyje jokiu būdu negalima vartoti pieno produktų. Tokį išlaisčius ir laiku pilnai neišvalius, po kelių saulėtų dienų galima rasti nesvietišką smarvę. Tai tikriausiai nelabai gerai darau rytinių kamščių metu gurkšnodama jogurto gėrimus. Bet yra tokie visai skanūs – Smilgelė. Ir pakuotėse patogiose.

Nuriedėjau iki oro aparato. Už manęs laukusiam vaikinui jo laikas, matyt, buvo svarbesnis už gerą pramogą ir jis neužilgo priėjo pasiteirauti kaip man sekasi. Pasirodo, norint prisipūsti tinkamo slėgio padangas, reikia pirmiausia tą slėgį nustatyti ant aparato ir tuomet jis jau automatiškai supypsi, kai reikia atjungti žarnelę. Lygiai taip pat gali ir išleisti oro perteklių. Baigusi užsukinėti ventilius, supratau, kad vežiotis drėgnų servetėlių – būtina.

Čia pat ir vanduo langams prasiplauti. Mano langai buvo jau labai nešvarūs ir buvau tikra, kad purvinesnių būti negali, tačiau išbandžiusi tą kempinę ant koto, buvau nustebinta fakto, jog gali būti ir blogiau. Daugiau ja nesinaudosiu.

Grįžau namo pagauta švarinimosi entuziamo. Buvau beveik pasiryžusi nuvalyti dulkes nuo plastmasinių paviršių salone. Bet nepavyko.

Kad jau išsisiurbiau, nusprendžiau ir kilimėlius grąžinti į jiems priderančias vietas – kad ir kaip smagu namuose, automobilyje jie gali būti naudingesni. Tikriausiai, jei būčiau juos apžiūrėjusi prieš nešdama į kiemą, būčiau iš karto išsiurbusi, dėl ko nereikėtų tiek kartų vaikščioti pirmyn-atgal.

Betiesdama kilimėlius, sužinojau kaip išimti ir atgal įdėti galinę automobilio sėdynę. Ne atlošą, o tą dalį, ant kurios sėdima. Su įdėjimu atgal šiek tiek užtrukau. Vienu metu buvo ir neramu pasidarę – bars Išrankusis už tokias nesąmones. Bet aš juk netyčia.

Svarbiausia, kad, pasikrapščiusi gerą valandą, vis tik šiaip taip subrukau tą sėdynę į vietą. Pati sėdynė gale turi tokias tarsi metalines kilpas, kurios užkišamos už tokių kablių, ir dar yra kitos kilpos jos priekyje, kurios įspraudžiamos į specialias, na, tokias kišenes, ir tada tvirtai laikosi iš visų pusių, o sunkiausia pataikyti ir dar daug jėgos reikia, norint užmauti tas galines kilpas ant tų metalinių kablių, nes šiaip nedaug ten matosi, o pusiau atlenktas sėdynės atlošas krenta ant galvos arba į vietą.. Tiek to, galėsiu parodyti. Ir viskam panaudojau tik nuosavas rankas bei kelis po sėdyne rastus palapinės kuoliukus.

Dabar liko sužinoti, ar sunku atskalbti darbininkų rūbus – kai, bandydama pasiekti sėdynę per bagažinę, sulendi į ją beveik visa, džinsai nuvalo automobilio užpakalį. Irgi beveik visą.

Mačiau, jog bagažinėje, kurią, kaip paaiškėjo, irgi derėjo išsiurbti, turiu atsarginį ratą. Nelaimės atveju tikriausiai jau irgi sugebėčiau pati pasikeisti.

Šian, kai bendradarbio užklausiau, kaip atidaromas kapotas (liet. variklio dangtis), jis labai negražiai pasakė – kad su automobilio perdavimu man turėjo pravesti ir šiokį tokį jo naudojimo instruktažą. Na ir kas, aš išmoksiu pati. Liko tik klausimas – jei variklio dangtis atidaromas iš vidaus, tai kiek laiko aš važinėjau pradarytu, jei anąkart jį atidariau vos užkišusi pirštus ir kažką pastūmusi?

Nuoširdžiai tikiu, jog gerai vairuoti aš dar išmoksiu, bet sunku patikėti, jog galėčiau pamėgti autopriežiūrą. Vis tik šitą malonumą mieliau outsourcinčiau. Beliko tik pradėti labai daug uždirbti, kad galėčiau samdyti automobilio priežiūros vadybininką.

Posted in

5 responses to “Auksarankė: atidarysiu garažą”

  1. velijura

    nu kaip keista, pirmą kartą išgirdau dabar apie blogerių kažkokį susitikimą :))))

  2. Dovilė

    Miela, velijura, tai gal dar susiimk? Nors oficialus registracijos deadline'as pasibaigęs, tamstą įsprausime be didesnių nesklandumų ;)

  3. velijura

    nu dėkui, tik kai per vėlai sužinai taip ir būna. per Jonines būsim Molėtų krašte, visai nepakeliui šį kartą :)

  4. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/vytauc/'>vytauc</a>

    Pasakysiu taip, Dovilyt, lakstyt ant 140+ kai autostradoj tiek mašinų ne pats geriausias sumanymas. Nors garvežį ir gerą radai ;)

  5. Dovilė

    Kažkaip čia, naa.., pasijutau pagauta..

    Vytauc, būčiau žinojusi, kad tave lenkiu, tikrai nebūčiau taip pasielgusi ;)

Leave a Reply