Aviečių uogienė

Uogienės dieną sėkmingai mintu uogiene. Net į darbą stiklainį atsitempiau. Jaučiu stiprią nostalgiją močiutės gamintai aviečių uogienei, dėl kurios net Karlsonas būtų tėvynę išdavęs.

Vienuprisėdimu paprastai įveikdavau puslitrį. Daugiau nespėdavau, nes tėvai rasdavo mane tyliai tyliai sėdinčią virtuvėje su dideliu šaukštu ir stiklainiu glėbyje.

Aviečių uogienės arbata

Turbūt dėl jos ir vaisinę arbatą pamėgau. Prisikraudavau uogienės trečdalį puodelio ir užpildavau karštu vandeniu. Šaukštuku sumedžiodavau joje daugmaž sveikas avietes, išgerdavau arbatą ir tuomet sulapnodavau likusias uogas.

Močiutės uogienės gauti nebegaliu. Tačiau mūsų giminėje dar yra žmonių, kartais gaminančių šį gėrį. Parsivežiau savaitgalį stiklainį aviečių uogienės iš dėdės.

Dėdės aviečių uogienė

Negalėjau jo nepalyginti su pirktine. Parduotuvėje išsirinkau Viktoro produktą. Tiesą sakant, visos buvusios lentynoje atrodė panašiai. Net ant etiketės deklaruojama sudėtis praktiškai niekuo nesiskyrė.

Viktoro aviečių uogienė

Pagrindinis skirtumas tarp pirktinės ir naminės uogienės – konsistencija. Į pirktines prikrauna kokių tai standiklių, kurie iš uogienės padaro praktiškai džemą. Neturėtų taip būti, nepatinka man.

Antrasis man ne visai teisingai pasirodęs dalykas – kvapas. Nenoriu sakyti, kad Viktoro uogienė smirda, bet užpylus karštu vandeniu, kažkas su ja buvo ne taip gerai, kaip norėjosi. Ir išmaišyti arbatoje tokį džemą sunkiau, nei įprastinę home made uogienę.

Toliau lieka nebent kabinėjimaisi prie aviečių grūdelių dydžio ar pan. smulkmenų. Nėra taip labai blogai, bet šilta vien nuo minties apie uogienę nepasidarys nė nuo vienos pirktinės. Taip, sentimentali aš kartais.

Posted in

6 responses to “Aviečių uogienė”

  1. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/Krazante/'>Krazante</a>

    Net seilė nutyso, tai bent uogienės reklama. Nebūt močiutės receptūra :)

  2. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/redvel/'>redvel</a>

    O mano paieškos parduotuvėse bent kiek panašios į mamos uogienę nesėkmingos buvo. Jei jau viskas gerai būdavo, tai vistiek nors 'sintetika dvelkdavo'. Teko susitaikyt, nes tiek mama, tiek močiutė kasmet mažina verdamus kiekius… Nesugalvoju dabar, kokiu protingu žodžiu pavadint tokį nutolimo nuo tradicijų procesą ;) Gal reik mokytis pačiai virt?

  3. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/PirmaArgenta/'>PirmaArgenta</a>

    Niekas negali prilygti naminei uogienei. Aš jau atsisakiau visų konservavimų, marinavimų, rauginimų, nes galiu nusipirkti ir nesukti galvos, kad marinuoti agurkai "iššaus", o rauginti kopūstai bus minkšti. Tik uogienes vis tiek verdu, nes visai mūsų šeimai nepaprastai patinka naminės uogienės. Braškių, mėlynių, aviečių uogienės ir obuolių košė – tai tikras skanėstas mūsų namuose.

    Redagavo PirmaArgenta 2007-11-06 15:46

  4. Aušra

    Skaitau ir jaučiuos lyg pati parašius :D Buvau radus uogienę, kuri labiausiai priminė naminę – tik dabar nzn kas gamintojas; bet labiausiai patiko, kad ji ne džemo pavidalo, nes tų džeminių pakęst negaliu. Aišku, "cielų" uogų rasti nepavyks, bet tai geriausia iš siūlomų. Radus informuosiu kaip vadinas :)

  5. Dovilė

    Pati tik obuolienę pernai viriau. Nedaug tų konservuotų vaisių valgau ir paprastai nesivarginu konservavimu. Gaunu litrą vyšnių ir tas vienas stiklainis groja visus metus.

    Lauksiu naujienų iš aviečių uogienių pasaulio ;)

  6. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/agiesha/'>agiesha</a>

    Kadangi esam tinginių šeimynėlė, pasidarom stebėtinai mažai uogienių. Aviečių kasmet padirbam vos 2 – 3 nedidelius stiklainėlius, bet užtat žiemą ji tampa aukso vertės :)

Leave a Reply