Išbandėme. Patiko. Kartojome. Svečiams gaminome.

Pradedame nuo ilgiausiai trunkančios dalies – karališkų krevečių paruošimo. Atitirpdyti, jei šaldytos. Procesą paspartina jų užpilimas šaltu vandeniu.

Nuimti kiautą, prapjauti nugarą, išimti „siūlą“.

Įjungti virti vandenį.
Štai tie mano mėgstami makaronai su kalmarų rašalu. Jie ir skanūs, ir atrodo įspūdingai.

Naudojome daug grietinėlės. Ją virinome, kad sutirštėtų.

Suverstos pilkos krevetės greitai paraudonuoja. Nereikia jų ilgai kepinti.

Lygiai kaip ir makaronų nereikia pervirti.

Truputis druskos ir šviežiai maltų juodų pipirų padažui. Truputis druskos verdantiems makaronams.

Išvirę makaronai nukošiami, suverčiami atgal į puodą, į juos supilamas padažas.

Dviem šakutėmis ar pan. padažas išmaišomas makaronuose.

Lėkštėje papuošti ir paskaninti galima svogūnų laiškais. Gardu.

Pirmiausia įjungiamas virti vanduo. Tai turbūt ilgiausiai trunkanti gaminimo dalis.

Šviežia lašiša supjaustoma nedideliais kubeliais.

Apšlakštona šviežios citrinos sultimis.

Keptuvėje išlydomas sviestas ir labai trumpai apkepami žuvies gabalėliai. Įberiama šviežiai maltų pipirų.

Įpilama grietinėlės.

Nom nom kaip gražu. Grietinėlėje troškinama iki padažas būna gatavas (savo pačios nustebimui, VLKK svetainėje radau palaiminimą naudoti žodį „gatavas“).

Vanduo pagaliau užvirė. Sudedame makaronus ir einame pjaustyti svogūnų laiškų. Nuotrauką praganiau, bet juos supjaustyti galima ir be vizualinės medžiagos as talento.

Išvirę makaronai nukošiami ir padalinami į lėkštes. Padažas pilamas ant viršaus. Ir ant paties paties viršaus paberiama supjaustytų svogūnų laiškų.

Labai malonaus skonio patiekalas. Tobulas su atvėsintu baltu vynu.

Taigi patys skaniausi makaronai auga Italijoje, į kurią dabar WizzAir skraidina už itin gerą kainą. Skrydžiai į Milaną – tik nuo 90 Lt. Ir paragausite, ir parsivešite, ir įspūdžiai išliks ilgam.

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.

Tokios geros dienos buvo kad net nepatogu girtis. Kad reikėtų mažiau to nepatogaus teksto rašyti, sudėjau daugiau nuotraukų.

Ruošdamasi kelionei, skaičiau Vikipediją, įvairias turistines svetaines. Aha, apie bažnyčias, Gaudžio pastatus, parduotuvių rajonus ir…. Katalonijos virtuvę. Ir aš, ir mano bendrakeleivis mėgstame skaniai pavalgyti beigi turėjome tokių tikslų čia. Įspūdžiai labai geri.

Miestas gražus, oras geras, saulė, jūra, nuostabi architektūra, siauros senamiesčio gatvelės, puikūs parduotuvių rajonai, viešbutis pačiame centre – tobulas 4 dienų savaitgalis garantuotas.

Taigi, leidžiamės į detales.

Šiaip gyvenime pusryčius valgau tik vėlyvais sekmadienio rytais ir per atostogas. Gal todėl man juos ir patinka matyti ne kaip praktišką, o kaip malonią, dienos pradžią.

Todėl dienas pradėdavome jaukiose senamiesčio pusryčių kavinėse. Kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys, tipiškas vietinis sumuštinis su kumpiu ar gabalas saldaus pyrago. Taip kažkaip pietietiškai atsipūtę, už lango šurmuliuojant skubantiems praeiviams, pradėdavome gerą dieną.

Tarp intensyvių ekskursijų ir parduotuvių lankymo pailsėti ir užkąsti nusėsdavome vėlgi kuriame nors iš daugelio centre esančių restoranų. Nors iš anksto valgymo vietų nesirinkdavome ir galutinį sprendimą priimdavome tiesiog apžiūrėję prie durų pakabintą meniu, vis tik turėjome minimalius kriterijus, kurių laikėmės rinkdamiesi vietas.

Vengėme maitinimo įstaigų stipriai turistinėse gatvėse, ypač La Rambloje (šita man apskritai priminė Palangos Basanavičiaus gatvę ir visai nepatiko). Vengėme restoranų, kurie lauke iškabinę ne tik paprastus tekstinius meniu, bet ir dideles patiekalų nuotraukas. Vengėme greitų užkandinių, kebabinių ir panašių vietų. Aš, žinote, tokia dama, ne dešrainių valgyti į Ispaniją atvykau.

Absoliučiai būtinas paragauti patiekalas yra paelja (isp. paella). Galima sutikti jos išvestinių, taip pat labai įdomių patiekalų, pavyzdžiui, fideu (isp. fideuà), kuriam paruošti vietoje ryžių naudojami vermišėliai, ar juoduosius ryžius / juodąją paelją (isp. arroz negro / paella negra), kuriems juodą spalvą suteikia kalmarų rašalas.

Stengėmės pataikyti į kokias mažesnes gatveles centre, atokiau nuo turistų srauto, rasti jaukius restoranus su staliukais lauke. Rodos, „Lonely Planet“ paskaičiau, kad labai verta vietų pavalgyti ieškoti Berselonetoje. Šiame buvusiame žvejų rajone prie jūros turėtų būti nemažai gerų žuvies restoranų. Ir tikrai, radome kelis.

Nors nebuvau didelė žuvies mėgėja, čia valgiau viską, kas buvo iš vietinės virtuvės. Tas atsivėrimas vietinei virtuvei suteikė netgi kokį tai praregėjimą.

Kelionės kulinarinis tradimas ir mano nauja mėgstamiausia žuvis – kardžuvė. Jos sultinga filė su sviesto ir žolelių padažu papirktų ir visai žuvies nevalgančius. Dabar lankydamasi turguje vis užmetu akį į žuvies prekystalius – o gal rasiu jos pirkti.

Na, gerai, prisipažįstu, visas šitas malonumas šiek tiek ir kainavo. Nenori riboti savo poreikių – neturėtum riboti ir biudžeto. Grįžę su bendrakeleiviu pasiskaičiavome išlaidas, susipratome, kad mūsų ilgų savaitgailų išvykos gaunasi nepigios, todėl nusprendėme, kad, norėdami išlaikyti aukštą tų savaitgalių kokybę, turėsime riboti jų kiekį.

Vakarienės buvo pačios nekukliausios. Įvairiausių rūšių krevetės – tik pradžia. Toliau buvo jūros sraigės, peiliakriaunės geldutės (pusę dienos lietuviško pavadinimo ieškojau), kalmarai su moliūgų ir kalmarų rašalo padažais, jūros šukutės su šonine, jautienos suktinukai su dar velniai žino kuo..

Viename iš tų vakarienės restoranų mane labai pralinksmino atneštas meniu. Tai buvo 1×2 m dydžio juoda lenta su vos keliais kreida ant jos užrašytais patiekalais. Užtat kitame pirmąkart mačiau desertų meniu gyvai: atneša visą padėklą pyragaičių ir galima rinktis iš to, ką matai.

Dienos pabaigoje būtinai dalyvauja butelis ispaniško putojančio vyno kava (isp. cava). Ir žinoma, įvairūs užkandžiai. Man didžiausią įspūdį paliko turbūt pats paprasčiausias – (isp.) pan con tomate – su alyvuogių aliejumi, pomidorais ir česnaku skrudinta duona.

Na, ir dar viena iš lankytinų vietų – didelis maisto turgus miesto centre – Mercat de Sant Josep de la Boqueria. Įėjimas iš pačios La Ramblos. Čia pamatėme turbūt visą, ko nespėjome paragauti per tas vos kelias dienas.

Liko Barselonoje dar daug nepamatyto, nepabandyto ir nepatikrinto – tiesiog nepavyko aprėpti visko per vos 4 dienas. Gal kiek ir stiprokai orientavausi į jūros gyvius, bet gi kiekvienas turime savų silpnybių.

Jei ėmėte stipriai varvinti seilę, WizzAir kaip tik Jums turi puikų pasiūlymą! Skrydžiai į Barseloną – tik nuo 130 Lt, o įspūdžiai ir skonių aromatai – liks nepamirštami ir neįkainojami!

Iki pasimatymo Barselonoje!

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.

Knyga patiks rimtai nusiteikusiems kepti duoną namuose, bet dar ne per daug tame patyrusiems. Aprašoma nuo pačių pagrindų – įvairių miltų, mielių, kitų sudedamųjų dalių ir jų santykių. Išsamiai nupasakotas minkymas, kildymas, paruošimas kepti. Po trečdalio knygos praktiškai pasijutau galinti iškepti duoną be jokio recepto. Kadangi iki šiol duoną kepiau vos kartą, tai man toks pojūtis – didelis žingsnis.

Pateikiamas pagrindinis duonos receptas ir jo variacijos, taip pat įdomių sudėtingesnių receptų, pavyzdžiui, fokačijos, duonos lazdelių, turkiškos duonos. Norintiems išbandyti ką tai ypatingo – detalus paaiškinimas, kaip pasigaminti raugo, kurį, kepdami duoną, galėsite naudoti vietoje mielių. Sako, kad tam nereikia talento, tik šiek tiek laiko. Visiškai neturintiems laiko – keli duonos be mielių receptai, jos nereikia kildinti.

Ir, žinoma, saldžių duonos gaminių skyrius: prancūziški raguoliai, įvairios bandelės, sausainiai, blynai. Pastaruoju metu duonos naudoju labai mažai, bet bevartant knygą radosi įkvėpimas. Ir ką kepti užsinorėjau, ir duonos užsimaniau. Praktiškiems patiks patarimai ir netgi receptai, ką veikti su senstelėjusia duona, – apkepas (!), duonos ledai (!!), dilgėlių pesto (!!!).

Jei norite „pavartyti“ knygą, čia yra jos ištraukų PDF formatu. O aš artimiausiomis savaitėmis būtinai pabandysiu kepti ką iš duonos gaminių.

Prasideda viskas nuo džiovintų kiniškų grybų užmerkimo vandenyje. Naudojome 5 vnt. Jei turite šviežių grybų, galite pradėti nuo kito žingsnio.
Tas kitas žingsnis yra šaldytų krevečių užmerkimas šaltame vandenyje. Naudojome 300 g karališkomis arba tigrinėmis vadinamų. Čia vėl: jei turite šviežių, jums pasisekė – galite pradėti nuo krevečių išlukštenimo. Krevečių lukštų neišmeskite, praskalaukite juos vandeniu.

Pamokėlė, kaip išimti krevetės žarną. Na, jos gi irgi kuo tais minta, turi kokį tai virškinimo traktą. Įpjaunama išilgai visos nugaros. Peilio smaigaliu surandamas „siūlas“. Jis gali būti juodas, rusvas, baltas. Ištraukiamas. Krevetė švari.

Užverdamas vištienos sultinys. Turite tikro, pagaminto verdant vištą? Sveikinu. Jį ir naudokite. Kiti susiranda sultinio milteliais. Jei naudojote mirkytus grybus, galite supilti ir mirkymo vandenį – jame daug grybų skonio ir kvapo. Viso pasiruoškite 6 puodelius sultinio.
Sudėkite krevečių kiautus, kad sultinys gautų jų skonio. Kadangi vėlokai užmerkėme grybus, sudėjome ilgiau pavirti ir juos. Verdama 10 minučių.
Po to sultinys nukošiamas, kad liktų skaidrus – be jokių krevečių kojelių, uodegėlių ar kitų trupinių.

Lygiagrečiai ruošiamas įdaras wonton koldūnams. Nuotraukose matomi produktų kiekiai bus truputį didesni, nei tekste, nes pasigaminome daugiau koldūnų užšaldyti.
1/4 puodelio pupelių daigų. Smulkiai supjaustomi.

Kiniškas kopūstas. Tikiuosi, tiksliai išverčiau iš angliško „bok choy“. Jo reikėtų 1/2 puodelio. Smulkiai supjaustyto.

Dar įdedami 2 šaukšteliai smulkiai pjaustyto imbiero, 2 smulkiai pjaustytos česnako skiltelės ir šaukštelis sezamų aliejaus. Šitas geras labai skaniai kvepia. Išmaišoma.

Koldūnams gaminti naudojome pirktą šaldytą wonton tešlą. Ji iš karto supjaustyta mažais kvadratėliais, todėl labai patogu su ja dirbti.
Kraštus paprastai patepu vandeniu, kad geriau suliptų.

Įdėjusi šaukštelį įdaro, sulenkiu į trikampį. Po to užsuku visus tris jo kampus. Arba galite lipdyti visus keturis kampus iš karto. Naudojantis aukščiau nurodytomis produktų kiekių rekomendacijomis, gali reikėti 12+ wonton tešlos lapelių.
Koldūnai paruošti, grįžtam prie puodo.

Į puodą keliauja supjaustyti kiniški grybai. Negaliu užtikrintai pasakyti, ar visų jų grybų, ar tik mūsų naudotų, koteliai lieka kieti, todėl juos nupjauname ir išmetame. Kepuraites supjaustome.

Iš paskos keliauja žirniai su visomis ankštimis. 20 vienetų. Rasite pirkti plokščiųjų ankštinių žirnių (angl. snow peas) – naudokite juos. Na, ir krevetės. Dabar tegu visi šitie produktai vėl užverda. Druskos nereikia.

Palengva sudedame koldūnus. Jie išvirs per 3-4 minutes. Supylus sriubą į dubenukus, ji papuošiama pjaustytais svogūnų laiškais.

Skanu, labai skanu.

Vaisiaus kevalas buvo gana kietas. Viduje esanti valgoma dalis – minkštimas – atrodo, kaip česnako galvutė. Bet minkštimas yra minkštas. Ir sultingas. Saldus, su lengva rūgštele. Kartkartėmis pasitaiko sėklų, tamsių, didelių ir kietų. Patiko. Nepatiko tik kaina – 9,80 EUR/kg prekybcentryje.

Kai vienas mano sugyventinių belekur sode saulėgrąžų prisėjo, galvojau: durnius, gi jos gražiai tik dideliuose laukuose atrodo. Dabar, kai pirma pražydo, galvoju, kad gi bet kokios gėlės yra gražu. O didelė ir geltona visai smagiai pagyvina sodą.

Tai pirmiausiai buvau įgaliota nupirkti šviežių moliuskų. Kadangi ruošiant maistą jie turi būti dar gyvi, įsivaizdavau, kad turiu jų ryte bėgti pirkti į žuvies turgų, į kurį jie atvežami tiesiai iš jūros. Ne visai taip. Taip, jų galima nusipirkti turguje. Bet dažniausiai jie būna jau sufasuoti dėžutėse po porą kilogramų ir gali išbūti gyvi tose pakuotėse ir savaitę, jei ne dar ilgiau.

Ir tikrai jie buvo dar gyvi – kaišiojo kokius tai straubliukus, uždarinėjo geldeles. Negyvus, t.y. į jokį kankinimą nereaguojančius, reikia išmesti. Dar juos gražiai kempine nuplovėme po bėgančiu vandeniu.

Šitos dėžutės masė – 2 kg. Bet du žmonės nuo to tikrai nepersivalgė. Tik maža dalis to svorio yra realiai valgoma.

Supjaustėme daržoves. Dalyvavo morkos, česnakai, saliero kotas ir poras.

Tikrai reikės didelio puodo. Labai didelio.

Pirmas į įkaitintą alyvuogių aliejų keliauja česnakas. Iš paskos suverčiamos kitos daržovės.

Baltas vynas. Supylėme gan nemažai. Gal stiklinę. Na, nes jis labai tinka. Ir truputį vandens.

Puode viskas smagiai troškinasi. Dedame kitus prieskonius: šaukštelį biraus sultinio, lauro lapelių, šviežiai maltų juodųjų pipirų, gvazdikėlių, šafrano, čiut druskos.

Suverčiame pačius moliuskus. Kol daržovės vis dar al dente. Gerai išmaišome. Reikėtų uždengti, kad tikrai visi moliuskai gautų pakankamai karščio. Tai vat šituo metu, tie vis dar gyvi moliuskai, iš strioko dėl karščio, atsidarinėja savo geldeles. Po kelių minučių atidengę puodą, rasite moliuskus svetingai atvėrusius savo kriaukles. Jei po virimo kai kurie moliuskai vis tiek liko užsidarę, vadinasi pirminę atranką atlikote ne kruopščiai ir ne visus negyvus moliuskus išmetėte.

Pabaigai dar šviežių pakapotų petražolių truputį.

Imate puodą nuo viryklės ir keliaujate prie stalo. Prieš tai jį kas nors turėjo padengti. Dargi išmokau, kad šakute, pirštais ar dar kokiais netinkamais įrankiais išsilukštenti reikia tik pirmą moliuską. Vėlesnius iš geldelių išimti galima naudojant to pimojo geldelę (laikant kaip pincetą).

Labai labai skanu. Vėliau Belgijoje valgėme restorane moliuskus su porų ir grietinėlės padažu, rodos. Iš tikrųjų, jautėsi tik svogūnai. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų paruošti buvo labai labai skanūs.

Kevalas lupamas, valgomas minkštimas. Sultingi, saldūs. Vaisių tekstūra kiek panaši į longanų – irgi tokie truputį tarsi guminiai. Keistoki. Patiko.

Valgomi, kaip ir longanai. Žievelė nulupama, mėsa valgoma, viduje didokas kaulas. Saldūs, sultingi. Visai neblogai.

Po nevalgoma žievele yra saldus ir sultingas minkštimas, viduje – tamsus, žirnio dydžio kauliukas. Jis šiek tiek keistokos faktūros, tarsi koks jūros gyvis – leidžiasi truputį spustelimas, kaip guminis. Nors buvo neįprasta valgyti tokios faktūros vaisių, patiko.

Viena pirmųjų pakliuvo pitaja, plačiai žinoma drakono vaisiaus vardu. Kaktuso vaisius. Maloniai saldus, smulkios sėklytės valgant primena kivį. Kabinau arbatiniu šaukštuku. Tasme, jis nėra minkštas, bet aš ir kivius šaukštuku dažnai valgau. Patiko.

Irgi pirmiausiai pasimatavome ingredientus. 200 g cukraus pudros arba cukraus.

200 g kokoso drožlių.

3 kiaušinių baltymai ir žiupsnelis druskos.

Kiaušinių baltymų reikalas suplakamas mikseriu iki standžios konsistencijos.

Suberiamas cukrus, supilamos išspaustos citrinos sultys ir vėl plakama. Putos tuomet labai žaviai žvilga. Praktika rodo, kad, pamiršus citrinos sultis, sausainiai vis tiek būna labai skanūs.

Suberiamos kokoso drožlės ir išmaišoma. Mikseris nuotraukoje naudotas tik pamaišymui, jau neplakėme.

Po 2 šaukštukus į rankas ir formuojam sausainius. Dėjome į skardą ant pliko popieriaus, jokių riebalų ar pan. Sausainiai truputį pučia, palikite tarp jų truputį vietos.

Šaunami į gerai įkaitintą orkaitę. Kapami 180 C temperatūroje iki gražiai pageltonuos. Nuo popieriaus gražiau juos nuimsite jau atšalusius.

Neįtikėtinai skanūs. Labai labai. Laikyti juos geriau uždaroje dėžutėje, nes atviroje džiūva ir tampa kietesni.

Tai mano tobulas austras pasakojo, kad jie pradeda kepti sausainius du mėnesius prieš Kalėdas ir kepa kasdien pagal du receptus. Ar kažkaip panašiai. Na, gal tik visą gruodį ir iš viso pagal 10 receptų. Bet, žodžiu, labai daug ir įvairių.

Pradžioje pasimatavome ingredientus. 150 g cukraus.

400 g miltų. Net rašyti juokinga. Praktiškai konspektuoju tai, kas parodyta nuotraukose. O ne naudoju nuotraukas tekstą paaiškinti.

200 g sviesto.

80 g maltų lazdyno riešutų. Šito esminio ingrediento Olandijoje ieškoti teko ilgai. Panašu, kad jie čia tokių nevalgo. Labai nenuostabu, jie čia minta pagrinde sumuštiniais ir pienu. Ir šiaip ne veltui Olandija savo virtuve negarsėja ir turbūt jokiame užsienyje nerasite prašmatnaus ir savimi besididžiuojančio olandiško restorano. Pagaliau vienoje specializuotoje parduotuvėlėje pavyko tų velnio riešutų rasti, vietoje juos ir sumalė.

Sviestas gabaliukais supjaustomas į miltus. Nepamirštame trupučio kepimo miltelių.

Ir peiliu juose sukapojamas, išmaišomas ir visaip kitaip suminkomas.

Suberiamas cukrus.

Reikalingi tik tryniai. Dviejų kiaušinių. Baltymus pasidėkite kokiems kitokiems reikalams. Dargi nuotraukose nesimato, bet taip pat dalyvavo 2 šaukštai ar vos daugiau pieno.

Galiausiai suberiami ilgai ieškoti lazdyno riešutai.

Ir visi ingredientai sąžiningai išminkomi.

Tešlos gumulas susukamas į virtuvinę plėvelę ar ką kitą, kad nedžiūtų, ir paslepiamas kuriam laikui šaldytuve. Tegu ten pabūna, pailsi.

Atšalusią tešlą traukiame dalimis iš šaldytuvo. Tasme, atsipjauname dalį, o likusią slepiame atgal. Tą atsipjautą suminkome į dešrą. Būtent suminkome, o ne ramiu veidu iškočiojame, nes kuo daugiau ją tąsysite ir voluzosite, tuo daugiau ragelių sutrupės. Darant tą dešrą dargi verta tešlą paspausti, papresuoti, kad ji labiau į vieną gabalą suliptų.

Tešlos juosta pjaustoma gabaliukais, o iš jų daromi rageliai. Ir vėlgi – nekočiokite tų ragelių – tešla labai trapi, byra. Spausdami tešlą suformuokite ragelius ir klokite į skardą. Jokių riebalų, jokių miltų ant popieriaus nereikėjo.

Kepami 180 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje iki pageltonuos / gražiai paruduos.

Iškepę pusmėnuliai keliauja į lėkstę su cukraus pudra ir vaniliniu cukrumi. Labai normaliai pudros sunaudojome. Pusmėnuliai joje ne voluzojami, o šaukštu iš visų pusių apiberiami. Padarykite tai kol pusmėnuliai karšti.

Bais skanu buvo. Bijojau, kad bus labai saldūs, bet taip nebuvo. Patiko.

Kadangi sausi, tai ir laikosi gana ilgai.

Suku pasakyti, ar atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, ar atsitiko tai, kam turi talentą mano netikėliai sugyventiniai, sugebėję per mano 10 dienų atostogas Lietuvoje negrįžtamai numarinti dar tris augalus.

O sudomino labiausiai tuo, kad šitie krokai gali išaugti be žemės ir vandens. Svogūnus užtenka tiesiog palikti ant palangės. Jau peržydėjusius, sakė, pasodinti sode, kur jie kasmet savarankiškai augs ir žydės.

Nuotraukoje – ką tik nusipirkti svogūnėliai.

Svogūnėliai po mėnesio. Į didelius krūmus dar neišaugo, bet duoda labai aiškią ir žalią viltį.

Gal kas esate ką panašiai auginę? Ar žydėjo? Būt smalsu išgirsti patyrimus.

Naudojamos daržovės:

• moliūgas (sudėjau pusę, kitąkart dėsiu visą),
• pora morkų,
• saldi bulvė,
• pora skiltelių česnako,
• truputis imbiero (trečdalis to nuotraukoje),
• truputis raudonų lęšių.

Lęšius reikėtų užmerkti bent prieš pusvalandį.

Į užvirusį vandenį dedu sauso sultinio. Ragavau ir su jautienos sultiniu, ir su daržovių – abu tinka. Jei verdate mėsą, jos sultinys irgi tiks.

Daržovės supjaustomos patogiais gabalais ir suverčiamos į verdantį sultinį. Būtinai aptaškant sieną prie viryklės. Lęšius galima dėti pabaigoje, nes jie, pasirodo, gana greitai išverda.

Štai tokio tirštumo reikalas verda. Iš jo bišk per skysta sriuba gavosi. Kitąkart naudosiu mažiau vandens.

Pagardinimui, visai ne mažiau svarbiam, turėtų būti naudojamos pirmiausiai moliūgo sėklos, o po to jau ką turite – sezamo sėklos, migdolai, saulėgrąžos, kedrinės pinijos ir pan. Migdolus reikėtų perskelti, nes bais dideli gaunasi palyginus su kitomis sėklomis.

Šitą gerą reikia apkepti sausoje keptuvėje. Labai patogu tai padaryti, kol verta daržovės. Į keptuvę reikėtų pirmiausiai dėti stambiausias sėklas, nes smulkios, sudėjus jas irgi pradžioje, gali sudegti. Pabaigoje įberiama daržinės ciberžolės, a.k.a. kurkuma.

Dar pagardinimui naudojamas kietas ožkos sūris. Jis labai maloniai aptirpsta karštoje sriuboje. Ir, ne, kietas ožkos sūris nesmirda.

Suminkštėjus daržovėms, pasitelkiamas blenderis ir galutinai apdergiama virtuvė.

Sutrinta sriuba pilstoma į dubenėlius ir užbarstoma sėklomis bei sūriu. Skonis neišpasakytas. Tai yra mano naujas mėgstamiausias receptas. Tik čia ji tokia skysta gavosi. Kai man ją pagamino pirmąkart, šaukšte košė stovėjo. Vat tokia yra teisinga sriuba.

Turėjau seną, baisią, praplyšusią, primityvią kėdę. Turbūt iš IKEA.

Senokai akis badė. Reikėjo ją paslėpti arba ką nors su ja padaryti. Tai padariau.

Šeštadienį numyniau į medžiagų turgų. Šita yra viena mano mėgstamiausių vietų mieste. Nusipirkau storo medvilninio audinio pusmetrį. Tiesa, pakeliui neatsispyriau dar vienam šalikėliui ir kokiai tai plunksnų gėlei, kuria nežinau, kur puošiuosi.

Darbas užtruko 3 valandas. Nes siuvau audinio kraštus, kad gražiai kėdės detales apgultų. Jei būčiau turėjusi aparatą, sąsagomis prikalantį audinius, popierius ar ką tik nori prie stambių paviršių, manau, būčiau apsisukusi ir per valandą.

Rezultatu esu labai patenkinta.

Toliau publikuojama eilė receptų geram orui. Kai kurie jų stipriai nustebino. Pasirodo, iš arbatos galima padaryti praktiškai desertą ar kokteilį. Nerealiai.

Mėtų arbata

Pasiruošti 0,7-0,8 litro mėtų arbatos, joje ištirpinti 2 kupinus šaukštus cukraus. Arbatą atšaldyti.
Supilti į stiklinius puodelius (bus 2-4 puodeliai, priklausomai nuo dydžio). Tada į kiekvieną supilti po 1-1,5 valgomojo šaukšto šviežiai išspaustų citrinos sulčių, po 15-20 ml mėtų likerio ir sudėti ledukus. Jeigu arbata bus stipriai atšaldyta, ledukų reiks mažiau, o jiegu norėsis dar šaltesnės – daugiau.
Arbatos puodelį galima papuošti citrinos žievele ir mėtos lapeliais ar šakele.

Atsiuntė Silvija.

Putojanti mėtų arbata (4 porcijos)

Reikės: 0,5 litro mėtų arbatos, 200 ml gazuoto vandens, 120 g cukraus, 80 ml citrinos sulčių, kelių mėtos šakelių (lapelių).

Užplikyti mėtų arbatą, leisti pritraukti. Pridėti cukraus. Kai arbata atvės, supilti citrinos sultis ir gazuotą vandenį.
Į stiklinius puodelius arbatą išpilstyti, pridėti ledukų ir papuošti citrinos žievele ir mėtos lapeliais ar šakele.

Atsiuntė Silvija.

Ledai arbatoje

4 porcijoms reikia: mėgstamo skonio ledų, 0,5 litro stiprios šaltos juodos arbatos, cukraus, grietinėlės ir, priklausomai nuo to, kokio skonio ledai, su jais susijusių papuošimų (pvz., jeigu ledai mėlynių skonio, galima papuoši keliomis melynių uogomis ir t.t.).

Į stiklinius puodelius įdėti po vieną arbatinį šaukštelį ledų, užpilti pasaldinta arbata ir užpurkšti grietinėle. Aš naudoju „DaDu“ ledus.

Atsiuntė Silvija.

Arbata su ananasų sultimis ir pienu (1 porcija)

50 ml ananasų sulčių ir 2 šaukštus pieno supilti į nesaldžią atvėsintą stiprią juodą arbatą.
Tada dar viską palaikyti šaldytuve. Ledukų nereikia.

Atsiuntė Silvija.

Arbata su kiaušiniu (2 porcijos)

Išplakti 2 trynius su 100 g medaus, užpilti 2 puodeliais juodos arbatos, išmaišyti, dėti ant viryklės ir, nuolat stipriai maišant, supilti dviejų citrinų sultis. Kai arbata atrodys, kad jau užvirė – po pirmųjų burbuliukų, nuimti nuo viryklės ir atvėsinti.
Tada supilstyti į taures arba stiklinius puodelius, leisti atšalti šaldytuve.
Prieš patiekiant uždėti kiaušinių baltymus, išplaktus su cukrumi, šiek tiek citrinos sulcių ir citrinos ar apelsino cedros.

Atsiuntė Silvija.

Arbata su kardamonu ir cinamonu (4-6 porcijoms, priklausomai nuo puodelių, iš kurių bus geriama arbata, dydžio)

Reikia: 4-6 puodelių vandens, 4-6 juodos arbatos pakelių (kiek bus geriančių, tiek reikia ir vandens, ir arbatos pakelių), 1 puodelio arba 4-6 šaukštelių kondensuoto (sutirštinto) pieno, 4-6 gabaliukų arba šaukštelių cukraus, po 2-3 šaukštelius cinamono ir kardamono, ledukų.
Geriausia naudoti tik juodąją arbatą, jeigu bus naudojama kita, bus ir kitas skonis.

Užverdamas vanduo ir juo užpilama arbata ir kardamonas. Įdedama cukraus. Laikoma 5-7 min., kol pritrauks. Tada arbatos pakeliai išimami ir leidžiama arbatai atvėsti. Kol ji šilta, įdedama cinamono. Viskas išmaišoma.
Norint greitai pasidaryti tokios šaltos arbatos, vėsinti ją geriausia šaldytuve arba vėsioje patalpoje. Į 4-6 stiklinius puodelius įdedama ledukų ir supilama arbatos tiek, kad dalis puodelio (na, maždaug ketvirtis) liktų tuščias – reiks dar įdėti kondensuoto pieno – po šaukštą į kiekvieną puodelį.
Patiekti nemaišius, užbarsčius dar kelis grūdelius cinamono. Pikantiškas skonis. Skanaus.

Atsiuntė Silvija.

Gaivinanti imbiero arbata (4 porcijos)

Reikės: piršto ilgio imbiero šaknies, 1 litro vandens, 4 šaukštų žaliosios arbatos, medaus, citrinos sulčių, citrinos skiltelės (papuošti).

Imbierą nuskusti ir supjaustyti plonais griežinėliais, sudėti į vandenį ir užvirti, tada tuo vandeniu užplikyti arbatą ir leisti pritraukti 3-5 min. Tada pasaldinti medumi, išmaišyti, nukošti ir atšaldyti.
Prieš patiekiant, įpilti citrinos sulčių. Stiklinę ar stiklinį puodelį papuošti citrinos skiltelėmis.

Atsiuntė Silvija.

Apelsininė arbata su džinu (2-4 porcijos)

Formelėse užšaldyti šviežiai išpaustas apelsino sultis.
Pasiruošti 1/8 litro juodos arbatos ir joje ištirpinti 2 arbatinius šaukštelius cukraus. Arbatą atšaldyti.
Supilti į aukštą taurę, sudėti į ledukus sušalusius apelsino sulčių gabaliukus, įpilti 20 ml džino ir pusės apelsino sultis.

Atsiuntė Silvija.

Arbata „2in1 ir mineralinis“ (4 porcijos)

Reikia: 2 arbatinių šaukštelių juodosios arbatos arbatžolių, 1 šaukštelio imbiero miltelių, cinamono (ant šaukštelio galiuko), 4 gvazdikėlių, 1 šaukštelio mėtų arbatžolių, 1/2 litro vandens, cukraus, 3 citrinų sulčių, mineralinio vandens ir ledukų.

Arbatžoles atskiruose induose su prieskoniais užplikyti. Leisti pritraukti (ne trumpiau kaip 5 min., maždaug iki 10 min). Pagal skonį įdėti cukraus.
Kai abiejuose induose gėrimas atvės, jį nukošti, supilti į vieną indą, įpilti citrinos sulčių ir mineralinio vandens. Išmaišyti ir išpilstyti į puodelius, įdėti ledukų.

Atsiuntė Silvija.

Šalta arbata su medumi (4 porcijos)

Sumaišyti litrą juodosios arbatos su 175 g medaus ir 4 citrinų sultimis (pagal skonį).
Atšaldyti, išpilstyti į stiklines su ledukais.

Atsiuntė Silvija.

Šaltos arbatos patarimai

Daugeli šaltų arbatų ruošiu iš atminties ir iš akies. Dažniausiai jos būna:

• be cukraus ir… sušaldomos į ledukų formeles. Išiimu iš šaldytuvo, sumetu į puodelį, įmetu medaus, išspaudžiu citrinos sulčių arba įmetu citrinos riekelę, suteleškuoju ir… sušildau rankose – arbata ima tirpti;
• vasarą visada išnaudoju užsigulėjusias arbatas, užplikau ir palieku atvėsti, kai reikia įsipilu;
• jeigu arbata raudona, šaldydama jai ledukus, įlašinu raudonos spalvos maistinio dažiklio – ledukai būna ryškiai raudoni ir per stiklinį puodelį jie arbatoje aiškiai matomi;
• mėgstu sumaišyti skirtingų rūšių arbatas, pavyzdžiui, juodą su žalia, žalią su rooibos ir t.t.;
• dažnai užplikau paprastą arbatą, bet stiprią, ir į ją supilu uogų, vaisių nuovirą arba ją užplikau su prieskoniais;
• mėgstu greitas šaltas arbatas – įpilama kokio sirupo, įmetama ledukų (labai skanu su slyvų sirupu paparasta juoda arbata);
• arbata gali buti paparasta, bet ji bus skanesnė, jeigu bus papuoštas puodelis, taurė ar kitas indas, iš kurio ji bus geriama;
• apie mėtų (melisos ar pipirmėčių) arbatą. Labai apsimoka mėtų lapelius ir nutarkuotas citrinos (apelsino) žieveles patrinti su cukrumi (paimti medinį šaukštą ir patrinti) – aromatas neapsakomas.

Atsiuntė Silvija.

Citrinų-mėtų šalta arbata

Reikės:

• 1 nuluptos citrinos,
• 2-3 stiklinių atvėsusios arbatos (labai tinka raudonoji ir be cukraus),
• cukraus (pagal skonį),
• mėtų (pagal skonį),
• 1,3l vandens.

Į mikserį įdedame citriną. Ją, įjungę mikserį, negailestingai sumalame. Tada pilame vandenį ir arbatą. Vėl viską išmaišome. Pilame cukraus, sudedame mėtų lapelius. Paragaujame. Jei cukraus mažai, įsidedame dar tiek kiek norime.
Nukošiame gėrimą, supilame į butelį ir be jokio saiko pridedame ledo kubelių. Butelį sukratome ir gėrimas paruoštas! Jei norima tikros atgaivos, patartina keletą valandų butelį palaikyti šaldytuve.

Atsiuntė Tomas.

Šalta arbata – sangria wannabe

Reikės:

• 1 l obuolių sulčių (gali būti ir iš pakelio, bet geriau iš stiklainio, kurį įdavė močiutė),
• 1 pakelis/maišelis juodos arbatos (arba Earl Grey),
• po pusę: citrinos, laimo, apelsino (supjaustytų griežinėliais),
• 1 cinamono lazdelė (nebūtinai),
• keletas mėtų šakelių (nebūtinai).

Ką daryti:
Užkaiskite obuolių sultis ir, vos pradėjus virti, iš junkite. Įdėkite maišelį arbatos, vaisius, cinamono lazdelę ir dalį mėtos šakelių. Nuimkite nuo ugnies ir leiskite atvėsti.
Atvėsus išimkite arbatos maišelį, cinamono lazdelę ir mėtas. Į ąsotį pridėkite ledo ir supilkite arbatą. Įmeskite likusias mėtos šakeles.
Jei norite paeksperimentuoti Ispaniška tematika – įpilkite vaisvandenių (pvz., „Fantos“) ar vaisių skonio gazuoto mineralinio (pvz., „Vichy“).
Skanaus!

Lauros receptas.

Šalta arbata su „Schweppes ginger ale“

Reikia:

• 0,5 l žalios arbatos su citrina (rekomenduoju „Twinings Green tea & lemon“ pakeliais),
• Rudo cukraus pagal skonį,
• 0,5 Schweppes Ginger ale,
• Daug daug ledukų.

Užplikyt arbatą, palaukt kol pritrauks, įbert cukraus, primest ledukų, kad atšaltų o pabaigoj pripilti „Schweppso“, dar ledukų ir makt makt gaivintis.

O dar šią vasarą atradom, kad jei reikia eit į lauką tai norint išgyventi ir nemirt iš karščio, į termosus galima ir šaltus gerimus pilt, su visais ledukais, mmm, ledinė gaiva vidury peklos yra gerai!

Autorė iš shiny.lt.

Paprasta, bet su poveikiu

Paprasčiau nei paprasta. Užvirti vandenį, įdėt keletą melisos lapų, pagardint medum ar cukrum, jei reikia, ir atšaldyt.
Iš patirties sakau, jog poveikis tikrai jaučiamas.

Atsiuntė Paulius G.

Kompotas

Taigi šalta arbatikė yra kompotukas iš fantastiškų tiek miško, tiek sodo uogyčių. Pagal skonį cukriuko ir liuks.

Linos idėja.

ManoKnyga.lt tuo tarpu ir knygą į temą gavo – „Gaivieji gėrimai: limonadas, smutis, frapė, džiulepas, šerbetas, gira“.
Nuotrauką įrašo iliustravimui nugvelbiau iš Flickr.com nario House Of Sims.

Naudojam spagečius (kiek ketiname suvalgyti), pesto padažą (sudėjau porą šaukšų) ir kedro riešutų (nedaug, gerą žiupsnį). Šiaip tai lietuvių kalbininkai palaimino pavadinimą „kedrinės pinijos“.

Jau išmokau, kad skaniausias pesto – iš Genujos. Tai dabar ant etikečių ieškau, kad būtų parašyta bent jau „a la Genovese“.

Pasūdytame vandenyje išvirti spagečiai nukošiami kiaurasamtyje. Suverčiami atgal į puodą. Krečiamas pesto ir kedrinės pinijos. Gerai išmaišoma. Valgyti greitai, nes greitai šąla.