Kaip aš buroką viriau

Ne taip jau ir juokinga. Taip, šiame gyvenime dar nebuvau virusi burokėlių. Jūs gal megzti nebandėt.

Pripratę visi prie parduotuvinių jau virtų ridikėlio dydžio burokėlių. O aš gavau pusės galvos dydžio buroką. Geriausia draugė važiuojant iš kaimo įdėjo. Kaip su juo elgtis nežinau. Bet labai stengiuosi.

Planas – išvirti jį. Pirmiausia pašalinau smulkias galūnes ir aštriu metaliniu įnagiu padalinau į keturias dalis.

Sudėjau į vandenį ir užkaičiau. Dar įdėjau šaukštelį cukraus. Nežinau kam. Mama sakė, kad naudinga.

Viriau beveik dvi valandas.

Viskas su tuo burokėliu gerai. Ir išvirti padoriai pavyko. Vat tik jo iškėlimo iš puodo procesas ypatingas.

Jei esate menininkas, tikrai pajusite kūrėjo džiaugsmą krentant tokiam buroko gabalui nuo šakutės atgal į puodą. O jei esate tik žemiška namų šeimininkė, pirmiausia ūkiškai nusikeiksite visam tam raudonam viralui tykštant ant viryklės, spintelės, grindų, palangės, sienų. Bet patyrimas įdomus ir naudingas.

Posted in

4 responses to “Kaip aš buroką viriau”

  1. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/Sveikas/'>Sveikas</a>

    O kas toliau? Suintrigavai.

  2. Dovilė

    Rytoj toliau ;)

  3. Anonymous

    kiek žinau, rūgšties reikia verdant burokėlius, kad tie nepabaltu. o cukrus?… gal irgi panašiai… nius į sriubą tai tikrai reik dėt dėl skonio, o taip tiesiog verdant… reiks ir man mamos paklaust ;)

  4. arte

    mano komentaras aisku bus stipriai paveluotas, ale:

    esminis momentas verdant burokelius – virti neluptus ir nepjaustytus… tada buna normalus, tamsiai vysniniai.

Leave a Reply