Kelioninis maistas

Šiuo metu su Išrankiuoju vystome atostogų planus. Ketiname keliauti automobiliu. Vienas iš svarstomų punktų, be abejo, maistas. Itin stiprius įspūdžius šiuo klausimu parsivežiau iš praėjusios vasaros kelionės po Europą.

Iš karto įspėju, jog kelionės organizatorei įvardinus sumą, už kurią įmanoma prasimaitinti dvi savaites, iš dešimties žmonių tuo patikėjo tik ji ir dar vienas studentas.

Vežėmės nešiojamą dujinę viryklę ir du nedidelius balionėlius dujų. Žinoma, nepamiršome keptuvės, poros puodų, iš kurių vienas gero katilo dydžio, ir nusiteikimo, kad valgysime pigiai.

Taip pat vežėmės daug tušonkės, dar daugiau makaronų, kruopų, miltų blynams (Malsenos geros pakuotės – užpylus indų plovikliu, neperšlampa), kurių taip ir nepanaudojome, juodos duonos ir panašaus ilgai negendančio košmaro. Šiuo metu man net sunku tai įvardinti kaip maistą. Matyt, tam tikrais klausimais esu išlepusi.

Pradžioje dar turėjome kelias dešras, daržovių, asmeniškai pasirūpinau ir visam kelionės laikotarpiui pakankamu sidro kiekiu. Tačiau kuo toliau, tuo maisto klausimas darėsi liūdnesnis.

Pagrindinis pusryčių patiekalas buvo ruošiamas pakaitomis iš tokių ingredientų: manų kruopos, ryžiai, grikiai, avižiniai dribsniai. Kasdien vis kita košė. Ir kaip sveika.

Tiesą sakant, manų kruopų košės nebevalgau nuo tada, kai baigiau darželį. Ryžiai man priimtini tik kaip garnyras (būtinai išvirti biriai) arba kaip priedas mėsos įdarui. Plovas irgi dar patenka į valgomų kategoriją. Suvirę, lipnūs ryžiai, tiksliau jų košė, atstumia vien jau savo išvaizda. Grikiams antipatija išsivystė po pusmečio tėčio ruošiamų pusryčių – riboti kulinariniai gebėjimai apribodavo patiekalus iki grikių su dešrelėmis ar šonine. O avižinių dribsnių košę valgau. Bet gana tirštą ir sausą. Ir maždaug kartą per dvejus metus.

Prie košės galima buvo pasirinkti uogienę, džemą ar kondensuotą pieną. Gaila tik, kad saldėsių nemėgstu, prie patiekalų nevartoju.

Taigi kas rytą tekdavo save prievartauti. Nenorėdavau keltis ne tik dėl nuolatinio nuovargio (5700 km per 14 d. – čia dėl vieno iš trijų automobilių gedimo ir dviejų dienų prastovų jau sutrumpintas maršrutas), bet dar labiau dėl pusryčių, kurių negalėjau pakęsti.

Man būtinas šiltas maistas. Ir daugiau, nei kartą per dieną. Bet buvo rytų, kai jau pasitenkindavau sumuštiniais su arbata. Sausi, bet bent jau ne košė ir su dešra.

Makaronai su tušonke. Kas vakarą. Na, buvo ir šiokios tokios įvairovės – kai kurių makaronų forma skyrėsi. Esate kada skaitę tušonkės sudėtį? Specialiai suradau kelionės dienoraštyje. „Turisto pusryčiai“: mechaniškai atskirta vištiena (suprask, su plunksnomis, kaulais ir akimis), kiaulių galvų mėsa (tai, ko nevalgo net šunys), sojos (pirkdama koldūnus, visada žiūriu, kad mėsos įdare nebūtų sojos baltymų), vanduo ir n priedų su raide E. Toliau komentuoti?

Valgymo tvarka irgi erzino. Kai vargais negalais, po vidurnakčio pasiekiame kokį jau uždarytą kempingą, ignoruodami užrakintą tvorą įsitaisome jo viduje, pasistatome tas velnio palapines ir norisi tiesiog griūti ir miegoti, būrio vadė pareiškia, kad nori valgyti.

Na, ir kas, kad jau 1 val. nakties? Na, ir kas, kad žadintuvas ryt plerps nuo 7 val. ryto? Dar dvi valandos yra skiriamos valgio gaminimui, indų plovimui ir pan. Manote, galima buvo nusispjauti ir eiti miegoti? Gal dar manote, jog gulėjimas palapinėje ir klausymas puodų barškėjimo bei kalbų metro ar kelių atstumu verta visuomenės priešo statuso?

Gal jau įsivaizduojate kaip šokinėjau iš džiaugsmo, kai paskutinę dieną pagaliau baigėsi dujos ir apsiėjome be pusryčių?

Kavinėse valgėme vos penkis kartus – du kartus Lenkijoje, važiuojant pirmyn ir atgal, vieną kartą kažkokioje pigioje užkandinėje Čekijoje bei kartą Vokietijoje – neparagauti vietinių dešrelių su alumi – nuodėmė. Italijoje per laisvas 1,5 val. su Išrankiuoju jau savavališkai nuskuodėme į pirmą pasitaikiusią piceriją. Kirtau kažkokią sausą picą ir ausimis karpiau.

Kartais sustodavome parduotuvėse. Pakeliui esančiose, mažytėse, prie degalinių arba miesto centre. Praktiškai maisto boutique‘uose. Pačiuose brangiausiuose.

Šito niekaip nesuvokiu. Jei jau siekėme rekordų pigaus prasimaitinimo srityje, tai kodėl nestodavome dideliuose, pigiuose prekybos centruose? Bandžiau spėlioti. Gal pavažiavę pagal nuorodą sankryžoje 200 metų į šoną, sudegintume daug degalų, būtinai pasiklystume, sugaištume daug laiko? Neturiu atsakymo, kuris pateisintų apsipirkimus mažose, brangiose parduotuvėlėse.

Vieną vakarą Prancūzijoje su Išrankiuoju nėjome į ochros kalnus su visais, o nuvažiavome į artimiausiame miestelyje esantį prekybos centrą. Atgaiva sielai ir skrandžiui. Vaikščiojau ir mėgavausi. Seilės tyško renkantis saldainių maišus, jogurtus, bandeles.

Nupirkome kompanijai bloką kiaušinių. Tai buvo 30 vnt., o kainavo panašiai kaip lietuviška 10 vienetų pakuotė. Vakarienei visiems paruošėme kiaušinienės su šonine, o pusryčiams prie arbatos pateikėme dėžę krosantų (Prancūzijoje 20 vnt. – labai normali pakuotė).

Kiekvienoje šalyje galima atrasti kažką, kas joje yra pigu. Tiesa, Šveicarijoje sąlyginai pigus tik šokoladas, kas nėra maistas.

Kad ir kiek džiaugsmo suteikė tokie siurprizai, parduotuvių pasirinkimo kriterijai nepakito. Ir mano balsas, neatsižvelgiant į tai, kiek putojausi, į dangų nėjo.

Šiemet pati imsiuosi iniciatyvos ir nesijungsiu prie nepatikrintos kompanijos su man nepažįstamais ar nepriimtinais įpročiais. Bent jau šiuo metu taip galvoju. Tai ir suku galvą, kuo maitintis kelionėje.

Valgyti kavinėse, restoranuose? Prabanga. Nesinori pravalgyti tiek pat, kiek kainuotų visa likusi kelionė, bet vežtis tokio, mano supratimu, prasto maisto, daugiau noro neturiu. Galima derinti valgymą kavinėse bei vietinio pirkimą ir ruošimą „namuose“. Bet dujinės viryklės nesivešime – neturime ir neketiname pirkti. Tai kokios kitos alternatyvos, siekiant nesugadinti savo atostogų maitinimosi nesklandumais?

Posted in

14 responses to “Kelioninis maistas”

  1. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/tomonzo/'>tomonzo</a>

    Jei yra poreikis skaniai ir nebrangiai pavalgyt pakeliui, siūlau keliaut į Tailandą. Virtuvė įvairi, kainos juokingos, autombilį ar motociklą galit išsinuomot vietoj.

    O po Europą teisinga strategija yra prekybos centrai ir nedidelės kavinės, skirtos ne turistams;) vietoj dujinės gal geraiu užtektų primuso, ar BBQ grilių anglių vienkartinių pakuočių (kiekvienam prekybos centre yra);)

  2. Dovilė

    Keliauti šiemet ketiname po artimąją Europą – prekybos keliais palei Baltijos jūrą (Hanzos miestai) arba Alaus keliais (Čekija, Vokietija).

    Su primusu, turiu prisipažinti, kol kas nesu susidūrusi ir kažkaip neramu jo imtis. Nesu tikra ir ar pavyktų tokį dalyką kur gauti. Pirkti nenoriu.

    Grilis apriboja maisto gaminimą iki kepimo. Jokios sriubos, virtų koldūnų ar pan. Nors. Cheminę sriubą iš pakelių galima užsipilnėti, jei susiveiktume virdulį, pajungiamą automobilyje. Grilio bėda, bent jau mano turimo, – reikia išardyti po naudojimo arba užima pusę bagažinės ir smirda.

    Daug kur kempinguose yra ir pusėtinos virtuvės. Tiesa, jose dažnai būna eilės. Puodus irgi derėtų vežtis savo. Ir šiaip niekuomet negali būti tikras, ar rasi virtuvę.

  3. Anonymous

    hm, o gal į 'armijai ir civiliams" užbėk, gal ten ką pasiūlys?

  4. Dovilė

    Iš tikrųjų norėtųsi prasisukti su kuo mažesnėmis išlaidomis papildomai įrangai, kurios man kažin ar dar kada reikės. Be to išankstinis nusistatymas sako, kad man ten vis tiek nepasiūlys stebuklingu būdu savaime ir be vargo pasiruošiančio maisto dviem savaitėm ;) Bet gal ir galima rasti ten bent jau kokių idėjų. Matyt, reikės patikrinti.

  5. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/tomonzo/'>tomonzo</a>

    Primusų "Armijai ir civiliams" tikrai yra, ir nekainuoja brangiai. O kalbėdamas apie grilius, aš turėjau omeny vienkartinus: galit kelis įsygyt LT, kitus pakeliui. Beje, kodėl manot, kad ant grilio galima tik kepti, pastatai puodą, ir gali virti:)Čia kainuoja 5-6 Lt. Vietos neužima, nes po naudojimo išmetami;)

    Redagavo tomonzo 2007-06-12 18:47

  6. Dovilė

    Gal grilį ne tokį įsivaizduoju. Maniškis – toks didelis dubuo anglims sudėti, virš kurio yra grotelės mėsai ar kam panašiam kepti. Šitas džiaugsmas yra ant kojų ir su ratukais.

  7. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/shiny/'>shiny</a>

    ale kaip liudnai tu cia parasei.. (: nesu patyrusi keliautoja, todel nelabai ka galiu patarti kelioninio maisto klausimais, nors su visais tavo nusiskundimais sutinku. gal as maziau isranki aisku ir nuo koshiu manes nepurto bet diena is dienos tushonke valgyt su makaronais tai ugh. tikiuosi shitoj kelionej labiau pasiseks su maistais (: lauksim ispudziu

  8. dewlinaz

    Jei nieko prieš didesnį ekstremalumą, tai griebt švedišką katiliuką iš "AIC". Galima kepti/virti teik ant ugnies (laužo), tiek su spiritine lempele.

    Žinoma, čia toks asmeninis variantas, daug jame nieko neprigaminsi.

  9. Dovilė

    Panašu, kad su tokiu dalyku dar taip pat nesu susidūrusi. Kol kas esu mažiusi katiliukus, tinkamus tik skysčiams. Nedaug kur užsienyje galima kūrenti laužus, o ant spiritinės lemputės gali labai ilgai kaisti. Bet kol kas realiai nedaug žinau apie patį indą, todėl pasidomėti verta.

  10. Anonymous

    o ką manai apie sausą davinį? nžn tik kaip kaina, bet paruošimas- pigiau grybo, nereik jokios papildomos įrangos, tik gal pasirinkimas neypatingas, bet maistas karštas :). vienas iš variantų:

    Mėsos troškinys su daržovėmis

    traški duonelė

    lazdynų riešutai

    medus

    tirpus gėrimas

    šokoladas

    tirpi kava

    cukrus

    drėkinamoji servetėlė

    degtukai

    sausas kuras

    padėklas maistui šildyti

    konservų pašildytojas

    dirželis pakuotei užveržti

  11. Dovilė

    Nesu tikra, ar teisingai supratau tą sauso davinio sąvoką. Čia visas sudedamąsias dalis pačiam reikia susirinkti?

    Kaip atrodo padėklas maistui šildyti ir konservų pašildytojas?

  12. Anonymous

    ne, susirinkti nereikia :) atrodo vataip:

    http://bandito.landyne.com/foto/2007-05-20/l1.jpg

    tas sidabrinis maišelis ir yra troškinta mėsa. jau senokai dariau, bet šildymui tereik pripilti vandens į sidabrinį ir su kažkuo sureagavęs pakelis ima kaisti ir garuoti (instrukcija yra, dabar ardyt nenoriu:) Ne, su maistu tiesiogiai visa ta reakcija nesiliečia.

    kava/arbata šildoma ant padėkliuko sauso spirito ta****ėm.

  13. Dovilė

    Oba, niekada ne tik nemačiau, bet net ir negirdėjau apie tokį. Tikrai įdomu išbandyti pasidarė. Nesu tikra kaip ilgai tokiu maistu gyva būsiu, bet variantas gana tvarkingas ir ne baisiai daug "lišnos" mantos.

    Dar prisiminiau, kad lyg ir būna atskirai pirkti kažkokių makaronų ar košių indelių, kuriuos užpylus vandeniu, šie sušyla.

    Panašu, kad valgyti visai yra ką. Be to, kelių pamestų kilogramų tikrai nepasigesčiau ;)

  14. dewlinaz

    sauso davinio kaina ~10Lt. Kartais toj pačioj "AIC" būna, o šiaip tai internete reik susirast, ginklai.net dažnai kas nors pardavinėja.

    Katiliukuose mes sugebam viską pašildyti.

    Va maniškis:

    http://aic.lt/termosai-gertuves/03-katiliukai-puodai/aliumininis-katiliukas/prod_299.html

    Virsutinė dalis naudojama kaip keptuvėlė, ten yra tokie žiedai, už kurių yžkišus pagalį, gaunas ilga rankena.

Leave a Reply