Lėkščių daužymo metas

Laikas prisipažinti jums, mieli skaitytojai, kad ateina kartais toks metas, kai maisto gaminimas nebeteikia tokio malonumo kaip kadaise.

Man kūrybinė krizė. O gal pabaiga?

Nesu tikra kodėl taip nutinka. Gal užtenka iššūkių darbe ir virtuvėje to nebesinori? Gal nėra kas po to viską suvalgo? Gal spartietiškai kukliai įrengta virtuvė atima gaminimo džiaugsmą? O gal dėl to, kad vasarą taip ir neišėjau atostogų?

Mama visuomet stebėdavosi, iš kur mano toks keistas pamėgimas. Taip, ji pati gamina super skaniai. Bet kokio tai malonumo iš to niekad nejautė.

Ir nesuprato, ko aš taip svaigstu trečią kartą kepdama tortą, kuris tiesiog užprogramuotas tapti savaitgalio nesėkme. Arba kodėl sėdžiu už ausų užsiraičiusia šypsena pilnai apdergtoje virtuvėje, ką tik, bandydama indiškus receptus, iškepusi iki nevalgymo aštrią vištą. Tąkart, stebėdama valgantį tėtį, sužinojau, kaip atrodo prakaituojanti kakta. Mama išvis nesuprato kaip man tokį siaubą pavyko paruošti.

Na, ne visi mano bandymai baigdavosi fiasko. Moku aš pagaminti ir labai neblogai. Ir ne tik šaldytus koldūnus išvirti. Bet juk neparašysiu čia jums kaip n-tąjį kartą iš eilės iškepiau kokį niekingą karbonadą.

Žodžiu, jau kurį laiką esu nepatenkinta ir labai nepatenkinta savo įrašais. Ir daug ką rašau tiesiog, todėl, kad blogas būtų atnaujintas, o ne todėl, kad esu excited by some gaminys ir tiesiog negaliu nepasidalinti savo džiaugsmu su visa valgančia blogosfera.

O gal maisto gaminimo procesas manęs nebemotyvuoja, todėl, kad tai tapo pareiga? Pareiga blogui. Jau dešimt mėnesių rašau šitą briedą. Palyginkite pastarojo meto įrašų teksto kiekį su pusmečio senumo įrašais, pvz., Svogūnų sriuba. Nuobodybė.

Galiu aprašyti itin nykiai, bet puikiai žinau, jog dviem tokiais įrašais galėčiau išbaidyti maždaug visus RSS prenumeratorius. O gi tas skaičius – mano pačios įrodymas man pačiai, kad galiu kuo tai sudominti ir kitus žmones. Tai ir dedu tik nuotraukas su dviem žodžiais po jomis.

Na, pabandykite patys kokią savaitę gaminti viena ranka viską fotografuodami, o valgyti – viską aprašinėdami. Kol dar nepamiršote skonio kokio kvailo burokėlio.

Ir maisto gaminimui, ir rašymui reikalinga atitinkama nuotaika. Nebežinau. Net pagalvojau, kad išsisėmiau ir dėl to nebesugebu smagiai pateikti eilinio sumuštinio. Būtų labai liūdna.

Noriu į Tomatiną. Noriu į Oktoberfestą. Noriu į gėlių paradą Olandijoje. Noriu pakeisti galinį bamperį volvukui. Noriu su Išrankiuoju grįžti į Šveicariją. Noriu išsimiegoti. Noriu vėl į Marseille. Noriu, kad būtų vasara. Noriu vėl susidėti į grafiką asmeninį gyvenimą. Noriu pakeisti butą. Noriu išmokti ispanų kalbą. Noriu žinoti visas PR‘o gudrybes bei paslaptis. Noriu numesti 15 kg. Noriu, kad man nekeltų dvejonių Viršininkės sprendimai. Noriu pasikabinti naujas užuolaidas. Noriu, kad mano plaukai būtų natūraliai garbanoti ir tobulos šokolado spalvos. Arba gelsvi. Aš jau nebepamenu, kada paskutinį kartą lakavau nagus. Ir tegu eina velniop visokie kotletai su bandelėm.

Posted in

9 responses to “Lėkščių daužymo metas”

  1. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/banzau/'>banzau</a>

    Vaje. Skaičiau ir skaitydamas jutau kaip dūžta lėkštės, kaip nesėkmingai skriejančio kotleto bando išvengti Išrankusis, kaip kaimynai neatlaikę triukšmo kviečia TV3 pagalbą ir pan:)

    Ir visiškai tave suprantu- nes darbas niekada nebus mielas, jei reiks jį atlikti dėl to, kad reikia, o ne dėl to, kad nori. Ir apskritai, blog'o rašymas neturėtų būti darbas? Žodžiu, jaučiu Dovile, kad laikas tau atostogų. O noras gaminti ir rašyti turėtų grįžti:)

    Nes manau ne aš vienas toks, kuris nenulaiko seilių skaitydamas tavo blogą. Bet čia dar būtų nieko. Esu pėvėzė net pasidaręs Dieviškos voveraičių sriubos:) O tai reiškia, kad tavo entuziazmas įkvepia net mažiausiai talentu apdovanotuosius virtuvėje:) Hm, tas turbūt nėr blogai:)

    Žodžiu, šaunuolė ir tas darbas, kuris jau buvo įdėtas, buvo ne veltui

  2. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/MekDrop/'>MekDrop</a>

    Labai norėtųsi man, kad Pragaro virtuvė nesulauktų Pragaro garažo likimo – visgi turinys yra išties neblogas + negalėsiu pažado tau vieno ištęsėti (deja, su pažadais pas mane pastovus vėlavimas)… :) Todėl, gal kaip banzau sako, šiek tiek pailsėk, paatostogauk – juk atostogos geras daiktas :)

  3. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/Sveikas/'>Sveikas</a>

    Labai gerai, kad užrašei savo norus. Kertam iš ko nori, kad 80 proc. jų BŪTINAI išsipildys.

    O šiap, tai aišku, kad būtinai reikia pailsėti. Aš jau keletą metų neatostogavau ir susiduriu su panašiu efektu.

  4. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/Hablicelis/'>Hablicelis</a>

    Gal tai nuskambės labai ciniškai ir veikiausiai taip ir bus, bet apie ką šitas įrašas? Neišgėręs antro puodo rudo šilto skysčio nesiryžau skaityti, bet šiaip ne tai.

    Perskaičiau. Liko tik mįslingai pakelti antakius ir atrodyt labai išlaikytai brandžiai (ech, kaip gaila, kad niekas į mane nežiūri ir nevertina manęs tokiomis nuostabiomis akimirkomis; jei pageidausi, asmeniškai paviešinsiu vieną tokią nuotrauką, kur balsu iš savęs juokiuosi), bet visgi, Dovile, apie ką gi šis įrašas?

    Atsakyti pirmiausiai turi pati sau :) Vergovė įpročiams tėra dar viena priklausomybė, bet paprastai, kai tie įpročiai skirti tenkinti asmeninius poreikius, anie nelenda į šviesą. Gal visgi tie poreikia kitokie?

  5. Anonymous

    o tu pasikonsultuok su Giedrium :)

    http://giedrius-v.livejournal.com/

    rašo žmogus ir apie vorus, ir apie muziką ir apskritai apie bet ką, kas jam idomu.

    man asmeniškai jo receptai – klasiški ir nesvarbu, kad paskutinis buvo gal prieš pusmetį :)

  6. Dovilė

    to Anonymous: Paskaitinėju ir aš kartais Giedriaus blogą. Gerbiu jį už žinias šioje srityje. Bet nenoriu Pragaro virtuvės užleisti visomis man suzvimbiančiomis temomis. Tam ir buvau Garažą atidariusi..

    to Hablicelis: Gal eilinį kartą pasikeitė mano pomėgiai. Kažkada juk ir siuvinėti patiko. Ale praėjo. Lygiai kaip ir užsidegimas siuvimu, akvariumo priežiūra, kaktusų kolekcionavimu, svogūninių gėlių pražydinimu žiemą ir pan. Tik, kad tas nesveikas polinkis į maisto gaminimą laikėsi ilgiau už visus kitus blogus įpročius. Jau buvau įtikėjusi, kad man tai tikrai labai patinka.

    Ir visuomet bijojau, kad tas pamėgimas neišgaruotų, kai galbūt kada nors teks gaminti vyrui, vaikams, šuniui, kt. Bijojau, kad gaminimas iš reikalo apvers aukštyn kojom požiūrį į gaminimą. Ir dabar labai bijau, kad tas apsivertimas nebūtų įvykęs anksčiau, nei tikėjausi, – tuo priverstiniu reikalu tapo blogas.

    Kadangi pastaruoju metu pakankama košė visose smegenų dalyse, ne tik atsakingose už maisto ruošimo bei vartojimo sritį, labai tikiuosi, kad dar surikiuosiu savo gyvenimą į man įprastas lentynas ir malonumas suktis virtuvėje grįš savaime. Damn it, praleisdavau virtuvėje visą savaitgalį ir būdavau laiminga..

    Apie ką įrašas? Nežinau. Rašau greičiau, nei galvoju. Gal pasiaiškinimas dėl prastų medžiagų pastaruoju metu. Ir turinio prastėjimo tendencijos.

    O gal šiaip guodžiuosi pavargimu.

    to Sveikas: Jei iš 16-os surašytų išsipildys 12,8 norai, tai būtų labai gerai. Bet, kad norai čia tik pirmi ant liežuvio užplaukę, o ne visi. Ir šiaip laikui bėgant norai kinta, jų intensyvumas bei prioritetai kinta, atsiranda naujų. Norėčiau, kad išsipildymo procentas visuomet laikytųsi bent ant 80. Gerai, kad nors kas nors tokia didele išsipildymo tikimybe tiki, nes aš tikrai nesilažinčiau.

    to MekDrop: Virk tik greičiau ką nors – dabar pats tinkamiausias metas, nes pati kažin ką ir kada įdėsiu.

    to banzau: Turbūt pats geriausias įvertinimas – skaitytojų susidomėjimas ir gaminimas aprašyto patiekalo :) Tuomet visuomet nerimauju – kad tik pavyktų, kad pavyktų..

  7. <a href='http://www.blogas.lt/profiles/Hablicelis/'>Hablicelis</a>

    Mano gyvenimo tragedija nr. 1, tai sakymas to, ką galvoju, nr. 2 – pragmatizmas.

    O tu imk ir neberašyk apie maisto gamybą nepriklausomai nuo to, gaminsi ar ne. Kas pasikeis? Sužinosi, ar labiau mėgsti gaminti ar visigi rašyt apie tai, ką gamini.

    Pragarovirtuvė nebeteks prasmės? Gal ir taip, bet suspendavus ir esant poreikiui bus galima reanimuoti. Ultimatyvūs sprendimai tik labai retais atvejais pasiteisina (didelis ir piktas akmuo į buvusią garažo vietą). Savitvarda ir gebėjimas neskubėti – išmokstami dalykai, bet jų reikia mokytis. Rusai dar paprasčiau tą vadina: lomat' – ni stroit'. Būdavo dienų, kai priterlindavau po 5 įrašus per dieną, dabar – 5 per 2 savaitės. Jaučiuosi geriau? Ne. Jaučiuosi blogiau? Irgi ne. O gi todėl, kad pirmiausiai rašau sau ir rašau tiek kiek pats noriu ir apie tai, apie ką noriu rašyt. Gal tada varžo ne pats procesas, o tariami/esami įsipareigojimai?

  8. Dovilė

    Blyn, Habliceli, susierzinu, kai negaliu ginčytis. Matyt, čia tariami/esami įsipareigojimai kalti. Iš dalies ramiau pasidarė kaltus radus – sustiprėjo tikėjimas, kad valgio gaminimas man vis dar patinka.

    Gal geriau atsiųsk man savo nuotrauką pakeltais antakiais ;)

  9. Nordic

    off topic – "dėjau ant bulvių" – nerealus patiekalas. Vakar padariau šeimynai – cypė iš malonumo kaip Gustavas savo enciklopedijos kulinariniame skyriuje… tai tik dar vienas Pragarovirtuvės šaunumo įrodymas – o kiek gurmanų tylomis mėgaujasi jo blog'u ir jo receptais…. mmm… Žodžiu velniop kūrybines krizes :) Stiprybės…

Leave a Reply