Maisto snobai Barselonoje

Barselona gali išpildyti praktiškai kiekvieno maisto snobo svajones. Valgiau jūros gėrybes dukart per dieną, užpildavau jas ispanišku putojančiu vynu, ir vargiai atsispirdavau desertams.

Tokios geros dienos buvo kad net nepatogu girtis. Kad reikėtų mažiau to nepatogaus teksto rašyti, sudėjau daugiau nuotraukų.

Ruošdamasi kelionei, skaičiau Vikipediją, įvairias turistines svetaines. Aha, apie bažnyčias, Gaudžio pastatus, parduotuvių rajonus ir…. Katalonijos virtuvę. Ir aš, ir mano bendrakeleivis mėgstame skaniai pavalgyti beigi turėjome tokių tikslų čia. Įspūdžiai labai geri.

Miestas gražus, oras geras, saulė, jūra, nuostabi architektūra, siauros senamiesčio gatvelės, puikūs parduotuvių rajonai, viešbutis pačiame centre – tobulas 4 dienų savaitgalis garantuotas.

Taigi, leidžiamės į detales.

Šiaip gyvenime pusryčius valgau tik vėlyvais sekmadienio rytais ir per atostogas. Gal todėl man juos ir patinka matyti ne kaip praktišką, o kaip malonią, dienos pradžią.

Todėl dienas pradėdavome jaukiose senamiesčio pusryčių kavinėse. Kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys, tipiškas vietinis sumuštinis su kumpiu ar gabalas saldaus pyrago. Taip kažkaip pietietiškai atsipūtę, už lango šurmuliuojant skubantiems praeiviams, pradėdavome gerą dieną.

Tarp intensyvių ekskursijų ir parduotuvių lankymo pailsėti ir užkąsti nusėsdavome vėlgi kuriame nors iš daugelio centre esančių restoranų. Nors iš anksto valgymo vietų nesirinkdavome ir galutinį sprendimą priimdavome tiesiog apžiūrėję prie durų pakabintą meniu, vis tik turėjome minimalius kriterijus, kurių laikėmės rinkdamiesi vietas.

Vengėme maitinimo įstaigų stipriai turistinėse gatvėse, ypač La Rambloje (šita man apskritai priminė Palangos Basanavičiaus gatvę ir visai nepatiko). Vengėme restoranų, kurie lauke iškabinę ne tik paprastus tekstinius meniu, bet ir dideles patiekalų nuotraukas. Vengėme greitų užkandinių, kebabinių ir panašių vietų. Aš, žinote, tokia dama, ne dešrainių valgyti į Ispaniją atvykau.

Absoliučiai būtinas paragauti patiekalas yra paelja (isp. paella). Galima sutikti jos išvestinių, taip pat labai įdomių patiekalų, pavyzdžiui, fideu (isp. fideuà), kuriam paruošti vietoje ryžių naudojami vermišėliai, ar juoduosius ryžius / juodąją paelją (isp. arroz negro / paella negra), kuriems juodą spalvą suteikia kalmarų rašalas.

Stengėmės pataikyti į kokias mažesnes gatveles centre, atokiau nuo turistų srauto, rasti jaukius restoranus su staliukais lauke. Rodos, „Lonely Planet“ paskaičiau, kad labai verta vietų pavalgyti ieškoti Berselonetoje. Šiame buvusiame žvejų rajone prie jūros turėtų būti nemažai gerų žuvies restoranų. Ir tikrai, radome kelis.

Nors nebuvau didelė žuvies mėgėja, čia valgiau viską, kas buvo iš vietinės virtuvės. Tas atsivėrimas vietinei virtuvei suteikė netgi kokį tai praregėjimą.

Kelionės kulinarinis tradimas ir mano nauja mėgstamiausia žuvis – kardžuvė. Jos sultinga filė su sviesto ir žolelių padažu papirktų ir visai žuvies nevalgančius. Dabar lankydamasi turguje vis užmetu akį į žuvies prekystalius – o gal rasiu jos pirkti.

Na, gerai, prisipažįstu, visas šitas malonumas šiek tiek ir kainavo. Nenori riboti savo poreikių – neturėtum riboti ir biudžeto. Grįžę su bendrakeleiviu pasiskaičiavome išlaidas, susipratome, kad mūsų ilgų savaitgailų išvykos gaunasi nepigios, todėl nusprendėme, kad, norėdami išlaikyti aukštą tų savaitgalių kokybę, turėsime riboti jų kiekį.

Vakarienės buvo pačios nekukliausios. Įvairiausių rūšių krevetės – tik pradžia. Toliau buvo jūros sraigės, peiliakriaunės geldutės (pusę dienos lietuviško pavadinimo ieškojau), kalmarai su moliūgų ir kalmarų rašalo padažais, jūros šukutės su šonine, jautienos suktinukai su dar velniai žino kuo..

Viename iš tų vakarienės restoranų mane labai pralinksmino atneštas meniu. Tai buvo 1×2 m dydžio juoda lenta su vos keliais kreida ant jos užrašytais patiekalais. Užtat kitame pirmąkart mačiau desertų meniu gyvai: atneša visą padėklą pyragaičių ir galima rinktis iš to, ką matai.

Dienos pabaigoje būtinai dalyvauja butelis ispaniško putojančio vyno kava (isp. cava). Ir žinoma, įvairūs užkandžiai. Man didžiausią įspūdį paliko turbūt pats paprasčiausias – (isp.) pan con tomate – su alyvuogių aliejumi, pomidorais ir česnaku skrudinta duona.

Na, ir dar viena iš lankytinų vietų – didelis maisto turgus miesto centre – Mercat de Sant Josep de la Boqueria. Įėjimas iš pačios La Ramblos. Čia pamatėme turbūt visą, ko nespėjome paragauti per tas vos kelias dienas.

Liko Barselonoje dar daug nepamatyto, nepabandyto ir nepatikrinto – tiesiog nepavyko aprėpti visko per vos 4 dienas. Gal kiek ir stiprokai orientavausi į jūros gyvius, bet gi kiekvienas turime savų silpnybių.

Jei ėmėte stipriai varvinti seilę, WizzAir kaip tik Jums turi puikų pasiūlymą! Skrydžiai į Barseloną – tik nuo 130 Lt, o įspūdžiai ir skonių aromatai – liks nepamirštami ir neįkainojami!

Iki pasimatymo Barselonoje!

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.