Noriu kačiuko

Turiu bėdą. Nuo vaikystės norėjau kačiuko. Ir toliau noriu.

Tiesa, tas noras šiek tiek evoliucionavo. Vaikystėje norėjau tiesiog kačiuko. Mokykliniame amžiuje – juodos katės žaliomis akimis. Prieš penketą metų svaigau dėl pliko katino didelėmis ausimis. Dar vėliau – ryžo trumpaplaukio. O dabar, kai užsuku į VšĮ „Vilniaus Pifas“ puslapį, noriu bet kurio ten pamatyto katino ar katės.

Kažkada kačiuko man nepirko tėvai. Vėliau ir pati supratau, kad gyvūnui reikia vietos, laiko bei pinigų. Dar vėliau supratau, kad pakankamai greitai bet kuo užsidegu ir gana greitai tas noras kuo tai užsiimti praeina.

Jau nekukliai daug gėlių nudžiovinau, užleidau akvariumą beigi visus namus ir puikiai žinau, kad bet koks augintinis reikalingas dėmesio. Ir labiausiai nenorėčiau būti ta, kuri, supratusi, jog negali pasirūpinti gyvūnėliu, atiduos jį į prieglaudą ar per tuos pačius skelbimus ieškos kitų šeimininkų. Na, gerai, esu praktiškai tikra, jog taip nenutiks, nes pajausčiau pareigą juo rūpintis. Bet, kai gyvūno priežiūra tampa pareiga, o ne malonumu, tai jau yra blogai.

Ir tėvai man jau seniai sukiojo pirštą ties smilkiniu, sakydami, kad nepriims jo atostogų metu. Jie net mano akvariumo nenori. Ir gėles porai savaičių pernai vos įsiūliau. Čia jau po priminimo man, jog gyvenu ankštame bute ir vos savimi sugebu pasirūpinti.

Turėjau planą-chuliganą – pasiskolinti katiną savaitei. Savotiška saviapgaulė – tarsi per tą savaitę pamatyčiau, ar metų eigoje man nepabostų rūpintis kambarioku.

Apsižiūrėjau, ką augina mano pažįstami. Dvi beveik bendradarbės. Vienos katinas pusiau laukinis. Kita saviškio iš namų neišleidžia dėl nenorimo gyvūnui varyti streso. Puikiai suprantama, laikina šeimininkė ir nauji namai, kai tam nėra jokio poreikio, gyvūnui gal visai ne į naudą. Aš turbūt irgi neskolinčiau.

Pilietės katytė sirgo, todėl rimtai net nesvarstėme jos vežiojimo ir laikymo pas mane.

Buvau sutarusi su Kolege, kad, kai jai atveš iš tėviškės katiną, paimsiu jį savaitei. Bet, atvežus, nutiko ne taip kaip planavome. Katinas išėjo į lauką ir jam ten būti patiko. O kadangi Kolegė gyvena praktiškai name su kiemu, tai jis ir grįžta tik pavalgyti. Čia neskaitant to, kad jis žymi teritoriją. Netinka.

Štai ir vėl užėjau į tą nelemtą puslapį, pažiūrėjau dovanojamų kačiukų nuotraukas ir vėl noriu skambinti bet kuriam šeimininkui ir priglausti jo ar tik užklydusį kačiuką. Man jau nesvarbu kaip jis atrodo ar kokio amžiaus yra. Pamatau kačiuką lūžusia kojyte ar jau pagyvenusią katę ir, manydama, kad niekas kitas jų priglausti nenorės, viena ranka jau siekiu telefono.

nežinau.lt bookmarkNagi, išmuškite kas nors man tą norą laikyti katiną. Dar kartą papasakokite, kaip baisu, kai katinas žymi teritoriją, kiek kainuoja jo sterilizavimas bei kita veterinarinė priežiūra, maistas, kraikas. Kaip negalėsiu išvažiuoti atostogų, kaip nervinsiuosi, kai jis pabėgs, kaip visuose namuose bus pilna ne tik mano, bet ir dar vieno kudliaus plaukų, ir kitokio siaubo.

Arba paskolinkite man itin bjauraus charakterio katiną savaitei. Gal praeis noras. Ir geriau tai nutiktų anksčiau, nei apimta eilinio marazmo įsigysiu 22 kates.

(Nuotrauka iš http://public.fotki.com/VilniausPifas/dovanojami/)

Posted in

22 responses to “Noriu kačiuko”

  1. Dovilė

    Iš pokalbio telefonu:

    – Mama, suteikiu tau dar vieną galimybę išvadinti mane durne – ketinu įsigyti kačiuką.

    Ji savo galimybe pasinaudojo.

    Pagrindinis dalykas, kurį man vis primena tėvai, kad aš tiesiog neturėsiu laiko, kurį galėčiau praleisti su gyvūnu ir jis lips sienom nuo vienatvės. Kai išsikėliau iš tėvų namų, jie nebepergyvena dėl to, kad mažas kačiukas sysioja kur pakliuvo, o paaugęs tikrina visų medinių baldų atsparumą nagams. Beigi žvėriškai šeriasi visais savo gyvenimo etapais.

    Rytoj bus sprendimas. Arba taip, arba ne. Bent jau kuriam laikui.

  2. edita

    labai gražių kačiukų yra Lesės prieglaudoje. http://www.lese.lt
    siūlau išsirinkt iš čia :)

Leave a Reply