Persiėdimo fiesta ARBA Grinčas už stalo

Visą gyvenimą valgiau pirktinius arba močiutės keptus kūčiukus. Po sekmadienio nakties bandymų panašu, kad ir toliau juos valgysiu – mielinė tešla neišsikėlė, 3 iš 4-ių skardų sudeginau.

Dar vienas taškas Grinčo naudai. šį sezoną jau keletą kartų juo pasijutau.

Jei kalėdinės dvasios pojūtį užskaitysime kaip geros nuotaikos buvimą, tai aš ją sau susikūriau nusipirkdama naujus batus. Dar nežinau prie ko juos dėvėsiu, bet labai gražūs. Seniai reikėjo tuo save pradžiuginti.

Užtat nesvietiškai savimi didžiuojuosi dėl pasirįžimo bei gebėjimo atsilaikyti Kūčių vakarienės metu nuo nežaboto apsirijimo. šiemet tas papratimas bais netiko su mano priimtais kūdinimosi įžadais. Ir taip keletą metų vis neina iš atminties reginys, kai jau pusiau gulomis prie stalo, nes per išsipūtusį pilvą atsisėsti nebegaliu, vangiai baksnoju alkūne pusbrolį: “Paduok dar vieną mandariną..” Net šiurpas nupurto.

Ir taip kasmet su nerimu laukiu tos dvylikos silkių vakarienės. Mama jos irgi jau bijo. Kaskart išvažiuojant namo močiutė dar prikrauna baisiausiai daug visokio gėrio, kurį mažiausiai savaitę valgau ir nesuvalgau. šiemet mama, žinodama ir palaikydama mano maisto normos mažinimo akciją (matydamas rezultatus, net tėtis tūmbačka nebevadina), buvo supratinga ir nuėmė dalį man skirto maisto.

Niekaip nesuprantu, kodėl tradiciškai lietuvių kraštuose pusbadžio laikotarpiu (juk nemanote, kad per Kūčias tik šiaip sau nevalgoma mėsa, pienas, varškė, kiaušiniai ir pan.?) vykstanti Kūčių vakarienė tampa tokia persiėdimo fiesta.

Net atmetus visas lietuviškos fantazijos pagimdytas silkes visose įmanomose ir neįmanomose savo formose bei prieduose ir neapibrėžto kontūro liūliuojantį marmalą, a.k.a. kisielius, lieka dar daug visokio gėrio, kuriuo galima persivalgyti. Grybų kotletai, kuriuos, kartais atrodo, močiutė kepa tik dėl manęs, kepta lašiša, troškintas upėtakis, galiausiai pareina paukštiena ir kitas ne itin adventinis maistas. Pats tas prisprogimui.

Kartais net pradedu manyti, kad gal tik aš matau pasaulį taip iškreiptai ir sugebu persivalgyti tradiciškai nepriimtinu metu. Ir apskritai taip žvėriškai persivalgyti.

Kad tuo Kalėdos ir pasibaigtų. šian apsvaiginta dieviško kiaulės kumpio su slyvomis folijoje aromato iškvočiau pusseserę dėl kumpio gaminimo recepto. Sąžinė šaukia: “Pati tuoj kaip kiaulė atrodysi!” O jis toks minkštas, toks sultingas.. “Man dar gabaliuką.”

Kažin, kaip šian Pilietė į mane pažiūrės, jei ne tik pasižmonėti į miesto centrą išvažiuosiu su automobiliu, bet nusėdus kabake dar atsisakysiu užkandžių? Nepatikės turbūt.