Kadangi retai verdu mėsą ar sriubas, kurioms galima suvirti žalią poro uodegą, paprastai palaukdavau kol ji sudžius ir, pykdama ant savęs už tokį neūkiškumą, išmesdavau.
Sriubų enciklopedijoje aptikau super puper būdą sunaudoti ir tą likutį. Tuo pačiu išsprendžiant trintų daržovinių sriubų puošybos klausimą.

Poras supjaustomas plonais šiaudeliais.

Pamiltuojame. Kukliai. Kiek prilipo, tiek užteks.

Apkepame aliejuje. 30-45 sekundes. Siekiant neprarasti situacijos kontrolės, patogu apkepinėti po didelį šaukštą.
šiame etape aš dar supratau, kad nė velnio nesutaupysiu ant poro uodegos sunaudojimo, jei kepimui sunaudosiu pusę puodo aliejaus. Ir todėl nusprendžiau kepti čiut palenktos keptuvės šone. Ir dar – tai reikia daryti prieš ko nors kito, didesnio kepimą toje keptuvėje, kad ir likęs aliejus nenueitų veltui.
Ryt paklausiu tėvų, ar neturiu šaknų Suvalkijoje.

Iš aliejaus iškeltus porus nusausiname. Nuriebalinimo klasika – džiovinimas ant popierinio rankšluosčio.

Pats tas po žiupsnelį į sriubos dubenuką.
Tiesa, panašu, kad kiek perkepus, arba gal per plonai supjausčius, galima išgauti šieno skonį.



Ot fainai!
O man ir žali, ir nebūtinai šiaudeliai sueina (:
Ir žali kvepia gerai. Ir ne tik šiaudeliais.
Nu bet skonis man ne visai priimtinas. Vat tik, kad dėl to ginčytis negalima ;)