Kai vienas mano sugyventinių belekur sode saulėgrąžų prisėjo, galvojau: durnius, gi jos gražiai tik dideliuose laukuose atrodo. Dabar, kai pirma pražydo, galvoju, kad gi bet kokios gėlės yra gražu. O didelė ir geltona visai smagiai pagyvina sodą.

Suku pasakyti, ar atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, ar atsitiko tai, kam turi talentą mano netikėliai sugyventiniai, sugebėję per mano 10 dienų atostogas Lietuvoje negrįžtamai numarinti dar tris augalus.

O sudomino labiausiai tuo, kad šitie krokai gali išaugti be žemės ir vandens. Svogūnus užtenka tiesiog palikti ant palangės. Jau peržydėjusius, sakė, pasodinti sode, kur jie kasmet savarankiškai augs ir žydės.

Nuotraukoje – ką tik nusipirkti svogūnėliai.

Svogūnėliai po mėnesio. Į didelius krūmus dar neišaugo, bet duoda labai aiškią ir žalią viltį.

Gal kas esate ką panašiai auginę? Ar žydėjo? Būt smalsu išgirsti patyrimus.

Jos būna ne tik raudonos.

Ir ne tik vienos žiedlapių juostos.

Šitą vaiduoklį vešiu Bitei. Žaisime gėrį ir blogį.

Levanda kieme.

Šiandien vėlyvą saulėtą rytą vienas to tikro gyvenimo džiaugsmas kieme skleidėsi akyse. Pasiflora. Dalinuosi akimirkomis.

Nes leidžiu sau manyti, kad ji manęs irgi laukia.

Čia šiaip. Kalėdines nuotraukas iš fotoaparato iškėliau.

Nes taigi Kalėdos. Parvešiu naują pelytę ir Bitei.

(Moliūgo nuotrauką nugvelbiau iš Wikipedia.org)

Šilas sakė, kad jo Musė vis ieškojo ko nors vilnonio ir įsikasdavo į radinį kuo giliau. Maniškė tik tiek kad miegojo susisukusi, o ne ant nugaros ir kojomis į viršų. Bandžiau ją gulinčią fotelyje apkamšyti, bet neilgai taip išbūdavo.

Siekiant ateityje išvengti tokių blogybių, norėčiau rasti geriausią būdą apšildyti katę. Įvilkti į didelę vilnonę kojinę? Numegzti kepurę, batukus? Pririšti metro ilgio pavadėliu prie gyvatuko vonioje? Patarkite, papasakokite, kaip rūpinatės, kad nešaltų jūsų katės.

Bitutė su manimi yra jau dvejus metus ir dvi dienas. Atsivežiau ją maždaug dviejų mėnesių amžiaus. Tuomet ji buvo labai baikšti. Dabar bent jau manęs nebebijo. Dar neturėjo vardo, dažniausiai vadindavau velniuku.

Senas geras viską apie kates žinantis Šilas primokė. Tik tik katė nagais į užuolaidas – aš už katės ir į dušą.

Mokymosi procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas, nei smagus. Bet juk svarbiausia – kad efektyvus.

Dar norėčiau, kad Bitė nesidraskytų. Mačiau, kad katė gali trenkti letena dusliai, neišskleisdama nagų. Bet jau nedrįstu klausti, kokiais metodais Šilas to pasiekė savo namuose.

Veislė – Išrankiajam bendradarbės iš Turkijos parvežtieji.

Čia turėtų būti mažyčiai aitrūs pailgi raudoni pipiriukai. Tikslus pavadinimas nežinomas. Toks augalas, kokius daugelis gėlių parduotuvių kaip dekoratyvinius pardavinėja.

Žinote, būna tokie žmonės, kurie pradeda kalbėti viena tema, o baigia jau visai kita, nesusijusia. Tai vat vakar nuėjau į balkoną išvalyti dviračio ir pažiūrėti, ar jis dar apskritai tinkamas naudojimui, o gavosi pasėti daug gėlių. Dar kai kuriuos kaktusus persodinau. Dviratis ir toliau stovi murzinas ir piktais stabdžiais, o vasarą mano balkone žydės petunijos ir kvapieji pelėžirniai. Šiemet spalvų gama – balta-rūžava. Gali būti pakliuvę keli violetiniai žiedai.

Šį savaitgalį Bitę apėmė bandos jausmas ir ji išėjo į Feisbuką. Jei labai fleimins, įkyriai lįs bendrauti, stipriai nepykite – ji dar nauja vartotoja, ji dar išmoks.

Ššt! Tu paklausyk. Man rodos, dangtis girgžda, kai ridenuosi.