Tokios geros dienos buvo kad net nepatogu girtis. Kad reikėtų mažiau to nepatogaus teksto rašyti, sudėjau daugiau nuotraukų.

Ruošdamasi kelionei, skaičiau Vikipediją, įvairias turistines svetaines. Aha, apie bažnyčias, Gaudžio pastatus, parduotuvių rajonus ir…. Katalonijos virtuvę. Ir aš, ir mano bendrakeleivis mėgstame skaniai pavalgyti beigi turėjome tokių tikslų čia. Įspūdžiai labai geri.

Miestas gražus, oras geras, saulė, jūra, nuostabi architektūra, siauros senamiesčio gatvelės, puikūs parduotuvių rajonai, viešbutis pačiame centre – tobulas 4 dienų savaitgalis garantuotas.

Taigi, leidžiamės į detales.

Šiaip gyvenime pusryčius valgau tik vėlyvais sekmadienio rytais ir per atostogas. Gal todėl man juos ir patinka matyti ne kaip praktišką, o kaip malonią, dienos pradžią.

Todėl dienas pradėdavome jaukiose senamiesčio pusryčių kavinėse. Kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys, tipiškas vietinis sumuštinis su kumpiu ar gabalas saldaus pyrago. Taip kažkaip pietietiškai atsipūtę, už lango šurmuliuojant skubantiems praeiviams, pradėdavome gerą dieną.

Tarp intensyvių ekskursijų ir parduotuvių lankymo pailsėti ir užkąsti nusėsdavome vėlgi kuriame nors iš daugelio centre esančių restoranų. Nors iš anksto valgymo vietų nesirinkdavome ir galutinį sprendimą priimdavome tiesiog apžiūrėję prie durų pakabintą meniu, vis tik turėjome minimalius kriterijus, kurių laikėmės rinkdamiesi vietas.

Vengėme maitinimo įstaigų stipriai turistinėse gatvėse, ypač La Rambloje (šita man apskritai priminė Palangos Basanavičiaus gatvę ir visai nepatiko). Vengėme restoranų, kurie lauke iškabinę ne tik paprastus tekstinius meniu, bet ir dideles patiekalų nuotraukas. Vengėme greitų užkandinių, kebabinių ir panašių vietų. Aš, žinote, tokia dama, ne dešrainių valgyti į Ispaniją atvykau.

Absoliučiai būtinas paragauti patiekalas yra paelja (isp. paella). Galima sutikti jos išvestinių, taip pat labai įdomių patiekalų, pavyzdžiui, fideu (isp. fideuà), kuriam paruošti vietoje ryžių naudojami vermišėliai, ar juoduosius ryžius / juodąją paelją (isp. arroz negro / paella negra), kuriems juodą spalvą suteikia kalmarų rašalas.

Stengėmės pataikyti į kokias mažesnes gatveles centre, atokiau nuo turistų srauto, rasti jaukius restoranus su staliukais lauke. Rodos, „Lonely Planet“ paskaičiau, kad labai verta vietų pavalgyti ieškoti Berselonetoje. Šiame buvusiame žvejų rajone prie jūros turėtų būti nemažai gerų žuvies restoranų. Ir tikrai, radome kelis.

Nors nebuvau didelė žuvies mėgėja, čia valgiau viską, kas buvo iš vietinės virtuvės. Tas atsivėrimas vietinei virtuvei suteikė netgi kokį tai praregėjimą.

Kelionės kulinarinis tradimas ir mano nauja mėgstamiausia žuvis – kardžuvė. Jos sultinga filė su sviesto ir žolelių padažu papirktų ir visai žuvies nevalgančius. Dabar lankydamasi turguje vis užmetu akį į žuvies prekystalius – o gal rasiu jos pirkti.

Na, gerai, prisipažįstu, visas šitas malonumas šiek tiek ir kainavo. Nenori riboti savo poreikių – neturėtum riboti ir biudžeto. Grįžę su bendrakeleiviu pasiskaičiavome išlaidas, susipratome, kad mūsų ilgų savaitgailų išvykos gaunasi nepigios, todėl nusprendėme, kad, norėdami išlaikyti aukštą tų savaitgalių kokybę, turėsime riboti jų kiekį.

Vakarienės buvo pačios nekukliausios. Įvairiausių rūšių krevetės – tik pradžia. Toliau buvo jūros sraigės, peiliakriaunės geldutės (pusę dienos lietuviško pavadinimo ieškojau), kalmarai su moliūgų ir kalmarų rašalo padažais, jūros šukutės su šonine, jautienos suktinukai su dar velniai žino kuo..

Viename iš tų vakarienės restoranų mane labai pralinksmino atneštas meniu. Tai buvo 1×2 m dydžio juoda lenta su vos keliais kreida ant jos užrašytais patiekalais. Užtat kitame pirmąkart mačiau desertų meniu gyvai: atneša visą padėklą pyragaičių ir galima rinktis iš to, ką matai.

Dienos pabaigoje būtinai dalyvauja butelis ispaniško putojančio vyno kava (isp. cava). Ir žinoma, įvairūs užkandžiai. Man didžiausią įspūdį paliko turbūt pats paprasčiausias – (isp.) pan con tomate – su alyvuogių aliejumi, pomidorais ir česnaku skrudinta duona.

Na, ir dar viena iš lankytinų vietų – didelis maisto turgus miesto centre – Mercat de Sant Josep de la Boqueria. Įėjimas iš pačios La Ramblos. Čia pamatėme turbūt visą, ko nespėjome paragauti per tas vos kelias dienas.

Liko Barselonoje dar daug nepamatyto, nepabandyto ir nepatikrinto – tiesiog nepavyko aprėpti visko per vos 4 dienas. Gal kiek ir stiprokai orientavausi į jūros gyvius, bet gi kiekvienas turime savų silpnybių.

Jei ėmėte stipriai varvinti seilę, WizzAir kaip tik Jums turi puikų pasiūlymą! Skrydžiai į Barseloną – tik nuo 130 Lt, o įspūdžiai ir skonių aromatai – liks nepamirštami ir neįkainojami!

Iki pasimatymo Barselonoje!

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.

“Užrašas iš krabų (atsieit) lazdelių, puodelio, džiovintų obuolių, citrinos žievelės ir tokių “valgomųjų lazdelių”, kurias turbūt visi pažįsta.”

Labai pusrytiški.

Smagiai susidorota su skrudinta duona.

Tokie saldoki pusryčiai.

Atrodo, gan sveikai. Konkursas – Login valgomas.

Kieno dar neišpublikavau, nepanikuokit – bišk pakėliau užpakalį nuo kompiuterio.

2010.03.14 17:12 Papildymas.
Publikuoju antrą porciją Vitos logotipų.

Lašiša su šviežiais svogūnų laiškais. Žiauriai skanu.

Ir pjaustinys iš bulvės. Taip kažkaip prisiminiau, kad iš bulvės galima antspaudus darytis.

Man taip labai gaila, kad taip vėlai dalyviai pradėjo siųsti variantus, kad trejetu valandų pratęsiu konkursą. Vis tiek pati neužilgo išbėgsiu į vietinę ekskursiją, tai tik grįžusi pasidžiaugsiu dalyvių darbais.

Konkursas – Login valgomas; dalyvaujantis autorius – Andrius; ingredientai – kava ir cukrus; darbo trukmė – valanda su biškeliu.

Patys kalti. Jų paerzinimui publikuoju Sauliaus Login logotipo variaciją. “Apvalgyti šonkauliukai, apelsinas, bulvė, peilis, morkos…. aišku dar kas be ko ir įstabaus grožio lentelė be kurios nebūtų vaizdo.”

Man tie apvalgyti šonkauliai ypač stipriai per širdį rėžė. Mano mama skaniai labai šonkauliukus troškina. Tiesa, ji viską kažkaip labai skaniai gamina.

Dalį konkurso užduoties pasufleravo pralošiamas prizas – konkurso laimėtojas gaus kvietimą į Login. Beje, nuo pirmadienio bilietai brangs, todėl pasinaudokite šia proga. Kitą užduoties spalvą uždavė pragaro virtuvės tematika – maistas.

Norintys dalyvauti konkurse turi pateikti nuotrauką Login logotipo, padaryto iš valgomų dalykų. Pavyzdys – šio įrašo iliustracijoje. Šitai pavadinau Login Tuno_salotos. Jis toks gavosi, nes pietums tokias salotas gaminausi. Gali būti tai ir ketčupu ant lango užrašytas pavadinimas. Tegu šitai ir bus erdvė jūsų fantazijai pasireikšti.

Nuotraukas vertinimo komisijai (Man ir mano Savaitgalio nuotaikai) reikia pateikti iki sekmadienio (kovo 14 d.) 12.00 val.. Tai kaip ir reiškia, kad verčiau jau tai padarytumėte iki šeštadienio vakaro, kad sekmadienį nereikėtų keltis su žadintuvu. Laimėtoją bandysiu paskelbti sekmadienį popiet.

Pagrindinis vertinimo kriterijus – nuotrauka turi išgauti iš manęs kuo platesnę šypseną, t.y. būti linksma arba originali. Jei visos bus tokios, teks traukti burtus.

Nuotraukas publikuosiu tinklaraštyje nelaukdama konkurso pabaigos. Galima siųsti neribotą kiekį variantų. Ir viską el. paštu dovile [at] pragarovirtuve.lt. Išradingumo ir gero apetito!

Taip atsitiko prisipirkti skrydžio bilietų anksčiau, nei buvo paskelbta Login 2010 data, todėl šiemet pirmąkart nedalyvausiu jame. Gaila. Vis tik lankiausi visuose nuo pat Lietuvos blogerių konferencijos 2007 metais, kurioje dalyvavo šimtas labiausiai savimi patenkintų Lietuvos blogerių, svarbiausioje nominacijoje varžėsi Qemm, Scorps ir Vytauc, susipratome, jog 99 proc. mūsų rašo šlamštą.

Per tuos trejus metus konferencija žymiai pasikeitė – iš renginio blogeriams apie blogerius tapo renginiu apie lietuvišką internetą. Gal ir gerai – juk kažkada buvo kritikuojamas virimas savo sultyse.

Šiemetinio Login’o tema – Ateitis. Numatyta virš dešimties užsienio pranešėjų ir apie 25 lietuviškus. Lygiagrečiai galima bus dalyvauti Ignite blogerių ir Mini BarCamp idėjų sesijose. Planuojami net 1400 lankytojų.

Ir apdovanojimai apima labai įvairius interneto projektus bei reiškinius. Pasirodo, ne visus ir žinojau, tai smalsu buvo panaršyti. Kviečiu irgi susipažinti ir išreikšti nuomonę, kad jūsų balsas būtų reikšmingas, o ne nustebęs.

Šįryt buvo pastebėta, kad įrašai neužsikrauna per jiems priderančias nuorodas. Dar tinklaraštis atsisakė bendrauti su administratoriais įprastu būdu – neleido prisijungti per pagrindines naršykles, o vėliau – ir per jokias.

Aš kadangi tesugebu konstatuoti, jog čia_kažkas_atsitiko, tai tinklaraštį gelbėjo Eimantas. Užsiėmimo užteko visai dienai ir dar daug liko. Man pagrindinė pamoka – atsakingiau žiūrėti į duombazės kopijų darymą.

Ovacijos ir aplodismentai ir gražuolė pragaro virtuvės prijuostė – Nikolajui Kraukliui, kuris šį džiaugsmą sukūrė. Patinka man šis logotipas.

Jo rastas šriftas taip labai pelnė simpatijas, kad ketinu jį naudoti ir daugiau kur. Tai bišk susiję ir su ketinimu keisti tinklaraščio išvaizdą.

Jei pati mokėčiau naudotis kuo nors daugiau, nei MS Paint’u, dabar prie to ir sėdėčiau. Jei turėčiau tam finansinių resursų, dabar rašyčiau klausimą ne į tinklaraštį. O vis tik dabar rašau čia ir tikiuosi tarp skaitytojų atrasti geros valios ir norų kūrybingų žmonių, mokančių naudotis grafikos programomis ir galinčių nupiešti ką nors tinkamo pragaro virtuvei.

Jei pavyks man šiuo būdu išgauti logotipą virtuvei, jo autoriui padovanosiu originalią pragaro prijuostę jau su naujuoju ženklu. Be abejo, jis bus pagerbtas pragaro virtuvėje su nuoroda į jo tinklaraštį (ar gerą anekdotą, jei pageidaus) ir pan.

Susidomėjusiems:

• Būtų patogu, jei logotipą sudarytų koks nors simbolis plius pavadinimas, kad galėčiau jį vientisą ar dalimis naudoti ir tinklaraščio kepurėje, ir avatare;
• Galima naudoti mano mėgstamo pipiro motyvą, bet ne jį patį (jis ne mano kūrinys);
• Labai lauksiu variantų el. paštu iki gruodžio 20 d. imtinai.

Į visus iškilsiančius klausimus mielai atsakysiu komentaruose.

(Lobster killer nuotrauką nugvelbiau iš IMDb)

O vis tik smagus buvo. Rekomenduoju tiklaraščius apie maistą rašančioms merginoms. Lengvas vakaro filmas, esu tikra, parodysiantis daug puikiai pažįstamų situacijų ir priminsiantis, kas aplink virtuvę yra svarbiausia.

Apie dvi gaminančias moteris. Keturiasdešimtmetę amerikietę, kuri atvyko į Prancūziją gebėdama tik išvirti kiaušinį. Išmoko gaminti pati ir išmokė to visą Ameriką. Parašė prancūzų virtuvės vadovėlį kitoms amerikietėms, neturinčioms savo virėjų.

Keturiasdešimt metų vėliau. Trisdešimtmetę amerikietę, norinčią įrodyti, jog gali rašyti, ir, tuo pačiu, išmokti gaminti geriau. Meta sau iššūkį – per 365 dienas pagaminti ir aprašyti šiam projektui sukurtame tinklaraštyje visus 524 receptus iš minėtos knygos. Į klausimą “Ar tai beprotiška?”, jos vyras atsakė ”Taip”.

O įvairiomis temomis viso nemokamų el. knygų čia yra virš 11 tūkst. pavadinimų. Jokių paslėptų mokesčių. (@ManoKnyga)

Jei lankysite tėvynainius, gyvenančius užsienyje, kurie į klausimą “ką atvežti?” atsako “sugalvok, ko trokšta emigranto širdis”, vežkite Karvutes. Tas tikrąsias, be riešutai.

Stebėjusieji pragaro virtuvę nuo pat pirmųjų dienų turbūt pastebėjo, kad ji keičiasi. Kadangi pirmasis tikslas, dėl kurio pradėjau rašyti, buvo stipriai egoistiškas – “noriu turėti populiarų blogą”, – įrašų tankis ir kiti veiksmai buvo didele dalimi orientuoti į auditorijos pritraukimą.

Šį tikslą pasiekusi, ilgai kvestionavau, velniam man šis tinklaraštis apskritai bereikalingas. Atsakymo neradau, bet tinklaraščio uždaryti irgi neapsisprendžiau. Jau panašu į priklausomybę.

Tačiau į patį rašymą pradėjau žiūrėti truputį kitaip. Įrodžiau sau, kad nesu niekam įsipareigojusi ir atsisakiau kartais priverstinio rašymo – gaminimas ir įrašo ruošimas per naktį tik todėl, kad jau gal derėtų išpublikuoti naują receptą, atima patį maisto gaminimo malonumą. Dabar dažniau publikuoju įrašus, kurie kuo tai įdomūs man ir siauresnei auditorijai – tegu tai ir kokia nors kvailystė apie katę ar vamzdžius namuose.

Ryšium su gana žymiais pokyčiais asmeniniame gyvenime, tinklaraščio turinys keisis ir dar labiau. Kol kas sudėtinga prognozuoti į kurią pusę konkrečiai, bet, manau, artimiausi mėnesiai tai parodys.

Yra ir dar kelios idėjos tinklaraščio vystymui, naujovėms. Truputį daugiau laiko viskam praverstų.

Džiaugiuosi per šiuo metus sužinojusi šį tą naujo ir apie maisto gaminimą, ir apie interneto technologijas, atradusi naujus žmones. Džiaugiuosi, kad Eimantas vis dar neprarado gebėjimo suprasti bei kantrybės įgyvendinti mano toli gražu ne visuomet rišliai išreiškiamus kažko_noriu bei čia_kažkas_atsitiko ir netgi entuziazmo naujoms idėjoms.

Bišk skaičių (Google Analytics, spalio mėn.):

• 100,137 atversti puslapiai;
• 36,368 unikalūs lankytojai;
• daugiau įdomių skaičių nepastebėjau.

O skardines pastaruoju metu labai pamėgau. Jų didžiausias pliusas, – skirtingai nuo stiklinių butelių, tarą galima išmesti praktiškai be sąžinės graužimo.

Gaminau Deividukui maždaug keturis kartus. Jis visuomet sako, jog labai skanu, bet trūksta kokio nors vieno prieskonio. Jis visuomet būna pamiršęs jo pavadinimą, bet jį tikrai žino jo mama. Arba močiutė.

Pagamino Moncė šeimai makaronus su jūros gėrybėm. Jo jo, tėvams, čia kai buvo grįžusi. Kažką panašaus į tavo vieną receptą. Ir tik pyst – tėvas ketčupo ant makarų! Ne, Fabris nematė! Aišku, būtų palikęs!

Jis man nieko negali atvežti iš Italijos, nes lagamine nebūna vietos – parsiveža 10 kg mamos maisto. Kai atvažiuosi, aš tau būtinai parodysiu jo šaldytuve namuose vakuotus Parmos kumpius.

Vieną bendradarbę pagavau perkant Jamie Oliverio pesto. Ką britas gali žinoti apie pesto? Jeigu aš būčiau italas, tai tikriausiai pasakyčiau, ką britai apskritai gali žinoti apie maistą??

Kartą Davide ėjo kartu su manim į turgų. Ir ten jis pamatė, kad grana padano parduoda kaip parmezaną. Tai, žinok, turbūt dar nemačiau jo taip susinervinusio. Taip įsiuto! Norėjo net paskambinti į EU Food Security Agency ar pan. O gal ir paskambino. (Čia todėl, kad parmezaną, kaip ir šampaną, saugo tarptautiniai įstatymai.)

Šiandien skaniai vakarieniausim – gamina bernai.

Praeitą savaitę Massimilliano persikraustė į naują namą. Jau turi ten porą vazonų ant palangės – baziliką ir rozmariną.

Pas juos, Genujoje, gi daromas geriausias pesto. Aš jos klausiu, ar turit kokią parduotuvę, kurioje perkate pesto. O ji sako, ne – mums pesto daro Fabrizio mama. Pas juos daug kas pesto daro namuose.

Aš taip mėgstu pomidorus su svogūnais ir grietine.. Bet Davide man neleidžia valgyti svogūnų! Vieną kartą užėjo pas mane, kai buvau ką tik pavalgiusi jų, tai net susipykom.

Jau renku restoraną, į kurį eisime, kai atvažiuosi. Galvoju apie indoneziečių restoraną. Deividukui po jo visada paleidžia vidurius. Bet jis tavo bloge vadintųsi Jautrusis arba Maisto policija, nes jam kelia įtarimą viskas, ką pagamino ne jo mama.