Irgi pirmiausiai pasimatavome ingredientus. 200 g cukraus pudros arba cukraus.

200 g kokoso drožlių.

3 kiaušinių baltymai ir žiupsnelis druskos.

Kiaušinių baltymų reikalas suplakamas mikseriu iki standžios konsistencijos.

Suberiamas cukrus, supilamos išspaustos citrinos sultys ir vėl plakama. Putos tuomet labai žaviai žvilga. Praktika rodo, kad, pamiršus citrinos sultis, sausainiai vis tiek būna labai skanūs.

Suberiamos kokoso drožlės ir išmaišoma. Mikseris nuotraukoje naudotas tik pamaišymui, jau neplakėme.

Po 2 šaukštukus į rankas ir formuojam sausainius. Dėjome į skardą ant pliko popieriaus, jokių riebalų ar pan. Sausainiai truputį pučia, palikite tarp jų truputį vietos.

Šaunami į gerai įkaitintą orkaitę. Kapami 180 C temperatūroje iki gražiai pageltonuos. Nuo popieriaus gražiau juos nuimsite jau atšalusius.

Neįtikėtinai skanūs. Labai labai. Laikyti juos geriau uždaroje dėžutėje, nes atviroje džiūva ir tampa kietesni.

Tai mano tobulas austras pasakojo, kad jie pradeda kepti sausainius du mėnesius prieš Kalėdas ir kepa kasdien pagal du receptus. Ar kažkaip panašiai. Na, gal tik visą gruodį ir iš viso pagal 10 receptų. Bet, žodžiu, labai daug ir įvairių.

Pradžioje pasimatavome ingredientus. 150 g cukraus.

400 g miltų. Net rašyti juokinga. Praktiškai konspektuoju tai, kas parodyta nuotraukose. O ne naudoju nuotraukas tekstą paaiškinti.

200 g sviesto.

80 g maltų lazdyno riešutų. Šito esminio ingrediento Olandijoje ieškoti teko ilgai. Panašu, kad jie čia tokių nevalgo. Labai nenuostabu, jie čia minta pagrinde sumuštiniais ir pienu. Ir šiaip ne veltui Olandija savo virtuve negarsėja ir turbūt jokiame užsienyje nerasite prašmatnaus ir savimi besididžiuojančio olandiško restorano. Pagaliau vienoje specializuotoje parduotuvėlėje pavyko tų velnio riešutų rasti, vietoje juos ir sumalė.

Sviestas gabaliukais supjaustomas į miltus. Nepamirštame trupučio kepimo miltelių.

Ir peiliu juose sukapojamas, išmaišomas ir visaip kitaip suminkomas.

Suberiamas cukrus.

Reikalingi tik tryniai. Dviejų kiaušinių. Baltymus pasidėkite kokiems kitokiems reikalams. Dargi nuotraukose nesimato, bet taip pat dalyvavo 2 šaukštai ar vos daugiau pieno.

Galiausiai suberiami ilgai ieškoti lazdyno riešutai.

Ir visi ingredientai sąžiningai išminkomi.

Tešlos gumulas susukamas į virtuvinę plėvelę ar ką kitą, kad nedžiūtų, ir paslepiamas kuriam laikui šaldytuve. Tegu ten pabūna, pailsi.

Atšalusią tešlą traukiame dalimis iš šaldytuvo. Tasme, atsipjauname dalį, o likusią slepiame atgal. Tą atsipjautą suminkome į dešrą. Būtent suminkome, o ne ramiu veidu iškočiojame, nes kuo daugiau ją tąsysite ir voluzosite, tuo daugiau ragelių sutrupės. Darant tą dešrą dargi verta tešlą paspausti, papresuoti, kad ji labiau į vieną gabalą suliptų.

Tešlos juosta pjaustoma gabaliukais, o iš jų daromi rageliai. Ir vėlgi – nekočiokite tų ragelių – tešla labai trapi, byra. Spausdami tešlą suformuokite ragelius ir klokite į skardą. Jokių riebalų, jokių miltų ant popieriaus nereikėjo.

Kepami 180 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje iki pageltonuos / gražiai paruduos.

Iškepę pusmėnuliai keliauja į lėkstę su cukraus pudra ir vaniliniu cukrumi. Labai normaliai pudros sunaudojome. Pusmėnuliai joje ne voluzojami, o šaukštu iš visų pusių apiberiami. Padarykite tai kol pusmėnuliai karšti.

Bais skanu buvo. Bijojau, kad bus labai saldūs, bet taip nebuvo. Patiko.

Kadangi sausi, tai ir laikosi gana ilgai.

Po šiek tiek kraustymųsi visi tokie dalykai atsidūrė pas tėvus. Vakar mama priminė, kad gal laikas sunaudoti jį. Dar pabaksnojo pirštu į šaldytuve dėmesio prašančią varškę. Ir todėl iškepėm tas bandeles.

Tik po nuotraukos padarymo pagalvojau, ar ne ironiškai atrodo sena receptų knyga ant stalo, kai gaminu bandeles iš gatavo miltų mišinio. Knygą tai aš dėl varškės įdaro atsiverčiau.

Nesupratau, kodėl gaminimo instrukcija ant pakuotės lietuvių, latvių ir estų kalbomis skiriasi nuo instrukcijos anglų ir rusų kalbomis. Valio, kad pirmiausiai paskaičius lietuvišką kilo logiškas klausimas – o tai kur dėti likusią pusę miltų mišinio?

Turi būti taip. Į šilto vandens 250-260 ml supilti 30 g lydyto sviesto/margarino, sausas mieles (prisegtos prie pagrindinio pakelio) ir pusę miltų mišinio. Išmaišyti. Supilti beveik visą likusį miltų mišinį. Pasilikti vos porą šaukštų rankoms minkant tešlą ar jos aptapšnojimui prieš paliekant keltis. Tešla turi nelipti prie rankų. Paliekama 10-15 min. Tinkamas laikas pasiruošti varškės įdarą.

Jam sunaudojau 250 g 9 proc. riebumo varškės, pusę nemažo puodo razinų (pamirkytų, nuplautų), nelabai daug cukraus, porą šaukštų vanilinio cukraus, vieną kiaušinį, nutarkuotą pusės ar daugiau citrinos žievelę.

Sumaišiau viską ir tiek.

Reikia pasiruošti (=ištepti riebalais) skardą. Šitokį jos tepimą sviestu vadinu “tepimu riebalais nagluoju būdu”. Galiu taip daryti tik tuomet, kai mama nemato.

Jau bandelės formuojamos visiškai paprastai. Įdaro labai gailėti nereikėtų, nes pasiruoštą kiekį vos vos sutalpinau.

Suformuotos bandelės pridengiamos, kad neišdžiūtų. Anot instrukcijos, šiltoje patalpoje leidžiama pakilti 1,5-2 val. O jei įkišama į 25 C laipsnių orkaitę, tai užteks ir valandos.

Išsipūsti bandelės turi dvigubai. Todėl dedant jas į skardą reikia palikti pakankamus tarpus tarp jų. Ir tą varškę uždaryti reikia gerai, nes, jei kur bus kraštas prastai sulipdytas, bandelės būtinai išsižios.

Šoviau į 210 C laipsnių temperatūros orkaitę. 20 min. Joms jau iškepus susipratau, kad prieš pašaudama nepatepiau kiaušiniu. Gavosi labai kietu paviršiumi. Tai iškepusias aptepiau vandeniu su labai didele ištirpinto cukraus koncentracija ir uždengiau. Pagelbėjo. Anot instrukcijos, tai reikėjo prieš ir po kepimo apipurkšti vandeniu.

Gavosi paprastos mielinės bulkutės. Nothing special. Saldumo tik tiek, kiek saldų padariau varškės įdarą. Gal ir gerai pusryčiams prie arbatos.

Mišinys florentinams ruošiamas lygiai taip pat, kaip ir kepimui orkaitėje. Naudojau: migdolų drožles, linų sėmenis, balto sezamo sėklas, juodo sezamo sėklas, saulėgrąžas. Beveik tiek pat tūrio, kiek sudaro šitie ingredientai, supyliau miltelių florentinams mišinio. Razinų šįkart nedėjau, bet saviapgaulei (atseit, mažiau kalorijų bus) įbėriau keletą šaukštų avižinių dribsnių.

Gerai išmaišytą rinkinį supilsčiau į popierines keksiukų formeles. Gal vieno centimetro storio sluoksniu.

Dar atskirai pasidariau mišinių su saulėgrąžomis ir milteliais florentinams bei su linų, baltų sezamų, juodų sezamų sėklomis ir milteliais. Šituos ir pavadinau kazinakais.

Nuotrauka specialiai tiems, kurie kaip ir aš, išgirdę apie popierines formeles šitam reikalui, išpūtė akis ir paklausė „Popierines? Ir jie gražiai išsiima? Ir prilipusių popieriaus atplaišų nelieka?“

Ir dar panašiai išpūstomis akimis klausiau “O skysčio? Vandens? Jokio?” Patvirtinu, tikrai jokio.

Ir į mikrobangę. Kadangi viduryje besisukančio padėklo visi reikalai kepa greičiau nei išorėje, tai ant savo didžiulės blėkos išdėliojau formeles palei išorinį perimetrą. Šituos kepiau beveik dvi minutes, perpus plonesnius – minutę su trupučiu. Bet kokiu atveju, aprašyti tai trunka ilgiau, nei pagaminti.

Šiuo greitai_greitai_ką_nors_saldaus_prie_kavos ruošimo būdu pasidalino prieskonių, arbatų ir pan. gėrio parduotuvė Delona.

Mėgstamiausias ingredientų matavimo vienetas – didelis puodelis. Tai vieną tokį ėmiau tų magiškų miltelių florentinams, vieną – saulėgrąžų, baltų sezamų sėklų, juodųjų sezamų sėklų, linų sėmenų ir migdolų drožlių mišinio, dar apie pusę – razinų. Iš principo čia ką sudėsite, tą ir turėsite.

Jau turbūt kur nors girdėjote, kad didžiausius žmonijos atradimus paskatino paprasčiausias tingėjimas. Man tai birių ingredientų maišymui labai tinkamas būdas pasirodė – suberti juos į indą, uždaryti ir pakratyti.

Sakiau, tai veikia. Toks ingredientų maišymo būdas nepasiteisino tik kartą – miltų blyneliams mišinyje buvo kildinimo medžiagos, todėl dangtelis nušovė ir tešlos inde neliko.

Orkaitę įkaitinau iki 210° C temperatūros. Florentinų “tešlos” pabėriau po didelį šaukštą ant paprasčiausia aliuminio folija išklotos kepimo formos.

Kepiau 6 min. Ir tai jau visiška riba. Šiaip ir 5 min būtų užtekę. Na, čia iš tų kepinių, kur daugiau reikia žiūrėti pro orkaitės stiklą, nei į laikrodį.

Kepdami burbuliuoja. Panašiai, kaip elgiasi lydomas cukrus.

Po pirmos skardos kepimo supratau, kad neblogai yra palikti ne per mažus tarpus tarp subertų florentinų masės kauburėlių. Bet tai nėra kažkas labai baisaus, nes jie nesunkiai leidosi perlaužiami norimoje vietoje.

Antrą skardą kepdama išbandžiau paklojimui kepimo popierių. Man gi vis rūpi, kaip sėkmingai gaminiai nusiima nuo įvairių kepimo paviršių.

Tai dabar galiu konstatuoti, kad abiem atvejais problemų su jų iškėlimu nepatyriau.

Tik tik iškepę, florentinai dar būna minkšti. Reikia truputį palaukti, kol atvės ir tik tuomet nuiminėti juos nuo folijos ar popieriaus. Arba stverti karštus ir ką nors išlankstyti.

Yra bent keli būdai kepti florentinus. Šitas mano vakar bandytas rezultate duoda plonyčius ir vietomis permatomus florentinų blynelius.

Kalorijų bomba. Bet kaip skanu.

Pamoka. Džemas išbėgo iš absoliučiai visų keksiukų. Ir avietinis (labiau uogienė), ir abrikosinis (visiškas džemas).

Šiaip tai man negaila – tegu bėga, bet plauti formą nuo to prikepusio džemo anoks malonumas. Valio dar, kad dar leidosi atmirkomas, skirtingai nuo deginto cukraus.

Šių japoniškų baltojo šokolado ir žalios arbatos rutuliukų receptą man atsiuntė skaitytojas Jeronimas. Sakė, atsivežė šį nežmonišką skanumyną iš P. Korėjos. Žinoma, susidomėjau. Ir šokoladą mėgstu baltą, ir žaliosios arbatos miltelių dar turiu. Saldumynas atrodo efektingai, o jo receptas labai paprastas.

Daromas jis šitaip šitaip va ir va kaip (su minimaliais pakeitimais):

• 300 g baltojo šokolado;
• 2,5 a. š. žaliosios arbatos miltelių (matcha powder);
• 1,5 v. š. pieno;
• 5-6 v. š. grietinėlės (35 proc. riebumo);
• žaliosios arbatos miltelių saldainių apvoliojimui;
• kokoso drožlių saldainių apvoliojimui.

Pašildžiau pieną. Į jį sudėjau žaliosios arbatos miltelius.

Išmaišyta masė priminė ką tai tarpinio tarp ežerinio dumblo ir purvo vonių Druskininkų gydyklose.

Viską šildžiau greituoju būdu – mikrobangėje. Antra buvo grietinėlė. Nereikia laukti kol užvirs, pradės putotis, taškytis.

Ją irgi supyliau į žalią masę ir išmaišiau.

Šokoladą smulkinau burokine tarka. Įtariu, būčiau tai padariusi greičiau, jei šokoladas būtų buvęs vientisos plytos, o ne 54 mažų gabaliukų pavidalu. Pradžioje sutarkuoto jo atrodė baisulingai daug, bet užpylus šiltą žalią marmalą, jis kaip mat suslūgo.

Vien nuo išmaišymo šokoladas neišsilydė.

Teko jį labai trumpam irgi kyštelėti į mikrobangų krosnelę.

Ir tada jau maišyti, maišyti ir dar kartą maišyti. Rezultate gavosi blizgi masė, sąlyginai neblogai atšokanti nuo indo sienelių. Palikau 1,5 val. ramiai atvėsti.

Toliau keičiasi nuotraukų spalvinė gama, nes sutemo ir teko jungti dirbtinį apšvietimą.

Iš atvėsusios masės formavau tokius daugmaž rutuliukus. Maniau, prireiks vandens šaukštuko mirkymui, kad neliptų, bet riebalo buvo tiek, kad net marmalas nelipo prie rankų.

Sudėjau ant folijos ir sustūmiau į šaldiklį. Kad sustandėtų.

Kadangi jie dar bišk išplerę buvo prieš uždarant minusinėje temperatūroje, tai ir forma tokia pasiplojusi liko. Nereikia ilgai šaldyti, kad dar būtų galima išimtus į tinkamą formą suridenti.

Iškočiojau vėl visus į rutuliukus. Laikoma rankose masė šyla. Jei palaikoma trumpai, tai geriau limpa viršutinis barstalas, jei palaikoma ilgau – tai bėga iš jų riebalai iki alkūnių.

Voliojau šokolado rutuliukus kokoso drožlėse arba žaliosios arbatos milteliuose.

Pagal receptą priklausė voliojimas tik žaliosios arbatos milteliuose, bet spėjau (ir buvau teisi), jog man tai nebus skanu, lygiai kaip ir klasikiniai triufeliai, apvolioti karčioje kakavoje. Todėl ir sugalvojau aplipdyti kokosais. Ir tikrai kokosinis variantas man bei arčiausiai sėdinčioms kolegėms patiko labiau.

Atrodo labai super. Žalias šokoladas. Gavosi 25 vienetai. Pagrindinė šokolado masė skonio gero. For sure patiks žalios arbatos mėgėjams.

Pradedame nuo įdaro pasiruošimo. Tas yra marcipaninų masės (200 g) rutuliukai su aviečių džemu viduje. 12 vienetų. Manau, gan aišku kaip tai padaryti. Vat tik tą marcipaninė masė prie rankų limpa. Tai aš ją bišk atvėsinau šaldytuve ir lipdžiau sudrėkintomis rankomis.

Dar bandžiau prieš lipdant išsitepti delnus sviestu, bet nepagelbėjo. Baigusi, padėjau juos šaltai.

Viename dubenyje sumaišiau sausus ingredientus: 2 puodelius miltų, 2/3 puodelio cukraus, 2 a. š. kepimo miltelių, 1/2 a. š. druskos, 2 a. š. vanilinio cukraus.

Kitame inde išmaišiau skystus ingredientus: 1 puodelį pieno, 1/2 puodelio lydyto (ir atvėsinto) sviesto, 1 kiaušinį (lengvai paplaktą), 1/4 a. š. migdolų ekstrakto.

Į skysčius suverčiau sausąją dalį ir 2 a. š. kokoso drožlių, išmaišiau. Tai yra tešla keksiukams.

Pusę tešlos išpilsčiau į formeles. 12 vienetų. Sudėjau į kiekvienos vidurį po vieną marcipaninį rutuliuką. Nuo lėkštės juos patogiau pakelti peiliu, nei pirštais.

Užliejau formelių turinį likusia tešla. Tik tik tilpo į tuos 12 vienetų.

Ir pabaigai pabarsčiau visus migdolų drožlėmis. Na, kur migdolai plokštelėmis supjaustyti būna.

Kepiau vidutinio aukščio ugnyje 17 minučių. Originalus receptas siūlo kepti 200 C temperatūroje 15-20 minučių.

Skonis dieviškas, fantastiškas, nepakartojamas. Taip juos puoliau, kad karštu džemu nusiplikiau liežuvį. Labai rekomenduoju išbandyti.

Originalus receptas, kurį tik minimaliai keičiau.

Marcipaniniai – mandarininiai keksiukai prasideda nuo:

• 370 g marcipaninės masės;
• 1 didelio šaukšto abrikosų džemo (tinka mandarinų, apelsinų);
• 1 didelio mandarino – a) nutarkuota žievelė, b) padalintas į skilteles;
• 3 kiaušinių;
• 1 kiaušinio trynio;
• 1/4 puodelio kvietinių miltų;
• 7 šaukštai lydyto nesūdyto sviesto;
• 1/5 puodelio miltinio cukraus.

Pirmiausia išmaišiau marcipanų masę, džemą ir mandarino žievelę. Kad tolygiai pasiskirstytų.

Tuomet įmaišiau kiaušinius. Po vieną. Užbaigiau tryniu. Gavosi poskystė masė.

Subėriau miltus. Lėtai išmaišiau. Galiausiai supyliau lydytą sviestą ir vėl išplakiau.

Gauta patogios konsistencijos tešla.

Kroviau ją į formeles. Truputį palikdama vietos iki viršaus. Pripildžiau 12 formelių.

Ir papuošiau jas mandarinų skiltelėmis. Man koks tai entuziazmas radosi nuo jų dar ir žievelę nulupti, bet, anot recepto, to daryti kaip ir nereikia. Tiesiog dedama nupjauta puse į viršų. Vienam keksiukui turi užtekti pusės skiltelės mandarino.

Ir pabarsčiau miltiniu cukrumi. Nuotraukoje matomas mano buitinis išradingumas – miltinis cukrus žymiai gražiau byra per pavargusį arbatos sietelį nei iš rankų, šaukštelio, pakelio ar pan.. Barsčiau labai gausiai, bet vis tiek nesugebėjau suberti viso originaliame recepte nurodyto kiekio – 1/4 puodelio cukraus.

Kepiau žemoje-vidutinėje ugnyje 19 minučių. Gal būtų buvę neblogai išimti ir pora minučių anksčiau. Originale nurodo 180 C temperatūrą ir 20 minučių. Ir ten kalba eina apie mažytes keksiukų formeles. Trumpai, siūlau po 15 minučių kepimo pradėti žiūrėti per orkaitės stiklą ir elgtis pagal aplinkybes. Ir kepant labai smagiai pakvimpa marcipanais.

Tikrai easy pagaminami ir skanūs. Netradicinis, bet labai šaunus marcipanų skonis visoje tešloje. Mandarinas pakliuvo gana rūgštus ir tai šauniai kontrastavo su cukraus stipriau užsaldintu keksiuko viršumi. Dar tėvams nuvežiau. Irgi patiko.

Receptą nusižiūrėjau foodnetwork.com.

Pradedama nuo trijų puodukų (po 200 ml) su manų kruopomis, miltais ir cukrumi. Visi sumaišomi viename inde.

Gal dėl tų manų kruopų ar dar ko, jis iškepęs būna toks vietomis labai traškus. Valgau dar šiltą. Tasme, karštą. Bevalgant apima tranzas. Ir tuomet jau niekaip nebegaliu sau įrodyti, kad kažkada nemėgau obuolių pyragų.

Supjaustomi 5±1 vnt. obuolių. Jei turite labai daug laiko, bet visai neturite kuo užsiimti, galite nulupti obuolių žieveles.

Jie sumaišomi su šiek tiek vanilinio cukraus ir daug cinamono.

Kepimo forma gausiai ištepama margarinu kepimui. Be nuo seno mano naudojamo Eve, neseniai atradau parduotuvėse kokį tai Vilnių. Toks labai pigus. Pastaba: lengviau leidžiasi tepamas šiltas margarinas.

Visam pyragui margarino reikės 200 g. Šitam formos tepliojimui galima sunaudoti iki 50 g iš minėto kiekio.

Tuomet į skardą pilama 3/4 dalys manų-miltų-cukraus mišinio.

Ant viršaus – pjaustyti ir skaninti obuoliai.

Jie užberiami likusiu (1/4 dalis) kiekiu “tešlos” (manų-miltų-cukraus).

Ir sutarkuojamas burokine tarka ant viršaus margarinas. Šitas etapas šlykščiausias. Lenkia net svogūnų tarkavimą. Nes nu jau tuos riebalus rankoje gniaužti.. Pastaba: lengviau tarkuoti šaltą margariną.

Šį receptą man kažkada davė pagrindinė ofiso bumbeklė. Vieną dieną ji pasakojo apie kokį tai keistą pyragą, kuriam net ingredientų nereikia sumaišyti, kitą dieną ji tokį pyragą dar šiltą atnešė į darbą. Tai vat tą antrą dieną jai jau teko atsiųsti man receptą.

Kepamas 40-45 min. 200 C temperatūros orkaitėje. Kol gražiai geltonai apskrunda. Pirmą kartą kepiau savo mistinėje dujinėje orkaitėje. Ant žemos-vidutinės ugnies, bet tiek pat laiko. Tai bišk daugoka buvo. Antrą kartą kepiau elektrinėje orkaitėje ir būtent pagal šias laiko ir temperatūros instrukcijas. Gavosi tobulas pyragas. Persivalgiau ir to nesigailėjau.

Skippinus sluoksniavimo stiklainyje dalį, ingredientai naudojami matomi maišymo inde ir punktuose žemiau:

• 2 stiklinės miltų,
• 2 arb. š. kepimo miltelių,
• 0,5 arb. š. druskos,
• 1 stiklinė rudojo cukraus,
• 3 šaukštai kakavos,
• 50 g razinų (nežinau, kiek įdėjau; naudojau rudas ir auksines),
• 50 g riešutų (nežinau, kiek įdėjau; naudojau žemės).

Jei supiltumėte ingredientus į per didelį stiklainį ir neatsargiai vežtumėte, įteiktumėte kažką panašaus į rinkinį nuotraukoje.

Dovanos gavėjas turi pasiruošti masę iš:

• 2 kiaušinių,
• 1 stiklinės pieno,
• 100 g ištirpinto sviesto.

Sumaišomi sausi ir nesausi ingredientai. Gaunama labai vidutinės išvaizdos masė. Bet pakankamai patogios konsistencijos krovimui į formeles. Ir nėra labai gera mintis maišyti plaktuvu žemame inde.

O formelių reikės daug. Man gavosi 18 keksiukų.

Kepiau vidutinio aukščio ugnyje 20 min. Originale siūlo 210 C ir 25 min.

Nieko tie keksiukai. Valgomi. Labai paprastai ir greitai paruošiami. Tik niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad patiekalas, kurio sudėtyje yra keli šaukštai kakavos, jau vadintinas šokoladiniu.

Gaminimas su pilnu virtuvės apdergimu macht Spaß. Sunaudojau:

• 2 puodelius miltų,
• 1 šaukštą kepimo miltelių,
• 0,5 šaukštelio druskos,
• 2 šaukštus cukraus,
• 1 kiaušinį,
• 1 puodelį pieno,
• 100 g margarino kepimui,
• 2 šaukštus žaliosios arbatos miltelių,
• saujelę rudų razinų.

Pirmiausia sumaišiau sausus birius ingredientus – miltus, kepimo miltelius, druską, cukrų, žaliosios arbatos miltelius. Gavosi kažkas panašaus į žalsvus miltus.

Supyliau į juos skystus ingredientus – pieną, sviestą, kiaušinį (prieš tai truputį paplaktą). Gavosi malonios žalios spalvos masė. Ganėtinai tiršta ir tąsi, todėl kraudama ją į formeles šaukštuką dažnai suvilgydavau vandeniu.

Įdėjusi į kiekvieną formelę po porą šaukštukų tešlos, pabarsčiau po truputį razinų. Rudas naudojau tik dėl spalvos – kad ryškiau matytųsi keksiukuose. Vietoje jų galima naudoti ir kitokius džiovintus vaisius. Razinų į keksiukus galima dėti ir daugiau, čia matomas kiekis yra visiškas minimumas, suteikiantis labai mažai saldumo. O turbūt pastebėjote, kad recepte cukraus nelabai daug.

Ant razinų sukroviau likusią tešlą. Gavosi 12 keksiukų. Bet jau vos vos visą tešlą sutalpinau.

Tai buvo pirmasis keksiukų skardos bandymas. Vis tik nusipirkau metalinę. Nors komentaruose truputį daugiau argumentų buvo silikoninės formos naudai, bet, pačiupinėjusi ir vieną, ir kitą, pasidaviau emociniam sprendimui – nusipirkau tą, kurią maloniau laikyti rankoje.

Šaunami į įkaitintą orkaitę. Kepiau ant vidutinės-žemos ugnies. Elektrinėse orkaitėse turėtų tikti 190°C temperatūra. 25 minutės.

Pagaminami labai greitai. Spalva tikrai vežanti. Keksiukai saldūs tik tiek, kiek įdedate į juos razinų, todėl tikriems saldumynų mėgėjams čia jų buvo mažoka, nemėgstantiems saldžių kepinių – pats tas. Iš popierinių krepšelių šiek tiek sėkmingiau leidžiasi išimami jau pravėsę. Originalus receptas, kurį nusižiūrėjau, – Green Tea Muffins.

Šio patiekalo didžiausias pliusas – greitis. Su kepimu – pusvalandis. Net ir „padedant” vaikui ir lakstant vyrui su fotoaparatu aplinkui. Skonis irgi labai geras.

• 125 g sviesto;
• 2 kiaušiniai;
• 100 g cukraus;
• 2 šaukštai medaus;
• 200-300 g miltų;
• 1 šaukštelis kepimo miltelių;
• 1 šaukštelis cinamono;
• 200-300 g kokie yra džiovinti vaisiai;
• truputį siemkių, ar smulkintų riešutų.

Sviestą ištrinam su medumi, cukrumi ir kiaušiniais. Miltus maišom su kepimo milteliais ir cinamonu. Abi gautas mases sumaišom tarpusavyje. Gauta masė turi gautis labai tiršta, sunkiai maišoma šauktu, jei ką
dar įdedam miltų.

Smulkinam džiovintus vaisius. Mes panaudojom saulėgrąžas, razinas ir obuolių skonio džiovintus ananasus :). Bet tinka tikrai daugelis džiovinukų.

Gautą marmalą bile kaip sumetam ant blėkos su paklotu kepimo popieriumi. Anksčiau naudojom, tam skirtus kepimo krepšelius, bet jei tešla gaunasi tirštai kieta, gerai ir taip.

Šaunam į įkaitinta 200 C orkaitę penkiolikai minučių, ne daugiau. Stebim pro langelį progresą, kad nepradėtų svilti.

Gautas dalykas gal neatrodo labai įspūdingai, bet skonis būtent toks. Mafinai labai skanūs ir šilti, ir šalti. Viskas, einu įsipilti puoduką pieno. Skanaus.

O pamoka yra labai skirtingo dydžio obuolių naudojime. Vieni mano turėti obuoliai buvo kaip ir vidutinio dydžio, o kiti – mažiukai, ne didesni už graikinius riešutus. Man visai neatrodė blogis sudėti tų mažiukų skilteles ratu viduryje, o didesnių – išoriniame rate. Vat, kai pyragas iškepė, pamačiau, kodėl ateityje obuolius sumaišysiu.

Keldamasis pyragas lūžo už mažesnių obuolių skiltelių apskritimo. Iš esmės tai nėra kažin koks blogis – pyragas vis tiek iškepė, skoniui nepakenkė. Bet gi gražiau būtų buvę be to lūžio.

Pragaro virtuvės svečiuose – šiuo metu Londone reziduojanti Alla. Apie pyragus ji rašo retokai. Pagrindinė jos blogo tema – žmonės, kuriuos stebi visas pasaulis. Šiandien ji pristato tortą, kuris mane dar kartą vilioja ir kurio pagrindas kaip tik yra sūris arba varškė, priklausomai nuo jūsų lokacijos vietoje esančių parduotuvių asortimento.

Labai jau rankas niežėjo ką nors iškepti, tai sugalvojau pasidaryti ne visai tradicinį varškės tortą. Šis receptas suderina geriausius ingredientus iš britų, italų ir graikų cheesecake receptų, kurį atradau tarp gausybės Martha Stewart kulinarinių šedevrų.

Gaminau Anglijoje, todėl naudojau tradicinius angliškus produktus, kurių Lietuvoje galbūt nerasite. Bet paieškoti verta, gal atrasite net geresnį pakaitalą. Mes garsėjame puikiausiai pasaulyje pieno produktais.

• 150-200 gr sausainių (aš naudojau pieniškus)
• 250 gr cukraus
• 3 valgomieji šaukštai sviesto (išlydyto)
• 800 gr minkšto ar kreminio sūriaus (varškės) – ką rasite parduotuvėje (nesūdyto) (Amerikoje – cream cheese, Anglijoje – soft cheese)
• pusė valgomojo šaukšto druskos
• 2 kiaušiniai
• pusė arba vienas šaukštas vanilės ekstrakto – pagal skonį
• 250gr mascarpone sūriaus

Labai svarbus dalykas – kad visi ingredientai būtų kambario temperatūros. Tortą kepame ant vandens vonelės, kad nebūtų įtrūkimų nuo drėgmės stygiaus.

1. Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių.

2. Sutrupinti sausainius ir sumaišyti su lydytu sviestu ir 3 valgomais šaukštais cukraus. Mišinį lygiai paskirstyti po visą formą, išklotą kepimo popieriumi, ir prispausti presu. Kepti įkaitintoje orkaitėje 10 min, kol pluta neparuduos.

3. Vėsiname torto plutą.

4. Nežinau ar verta, bet aš sekiau visas instrukcijas ir pažeminau temperatūrą iki 160 laipsnių.
5. Sudedame minkštą sūrį į indą ir plakam su plaktuvu 2 min.
6. Sudedame likusį cukrų ir druską ir plakam.
7. Sudedame po vieną kiaušinį plakdami.

8. Pagaliau įdedame mascarpone sūrį ir vanilę ir plakam kol bus vientisa masė.
9. Sudedame sūriaus masę ant plutos ir kepame 60-80 min.

10. Atvėsiname kambario temperatūroje ir statome į šaldytuvą nakčiai arba bent 4 valandom.

Tortas pakyla keliais centimetrais, turėkite tai omeny parinkdami formą.

Skanaus!

Pasiruošiau keturis nemažus persikus.

Nuploviau, supjausčiau juos skiltelėmis. Pirmiau suraikiau cielus persikus, tik po to nulupau skilteles nuo kauliuko. Tai gali būti sudėtinga su sultingais, itin prinokusiais vaisiais.

Sunaudojau 250 g margarino specialiai kepimui. Sviestas irgi labai OK. Verta ilgokai palaikyti ne šaldytuve arba įkišti jį 20-čiai sekundžių į mikrobangų krosnelę, kad stipriai suminkštėtų, bet neišsilydytų.

Miltų atsimatavau 400 g.

Ir 300 g cukraus.

Kiti sunaudoti ingredientai: 4 kiaušiniai, 100 ml pieno, pusė stopkės romo (su tuo ir susijęs prieš porą dienų kilęs klausimas dėl alkoholio naudojimo konditerijoje), kepimo milteliai, žiupsnis druskos.

Viską be ilgų ceremonijų bei atsižvelgimo į produktų konsistenciją suverčiau į vieną dubenį.

Sąžiningai išmaišiau. Tešla gavosi vientisa, puri.

Suverčiau tešlą į kepimo popieriumi išklotą skardą.

Šaukštu tolygiai paskirsčiau visame plote.

Skyriau truputį laiko gražiam persikų išdėliojimui ant pyrago tešlos.

Tų keturių persikų skiltelės lygiai visos ir suėjo. Jas, beje, pjausčiau ne itin smulkiai, gal po 8-10 nuo kiekvieno vaisiaus. Ir galiausiai dar truputį pabarsčiau cukrumi.

Šioje nuotraukoje puikiai matosi viena iš mano klaidų – jei jau nėra gebėjimo įdėti kepimo popierių lygiai į skardos vidurį, t.y., kad kraštai būtų vienodai iškilę, jį reikia pasiruošti tiesiog didesnį.

Mikrobangų krosnelę nustačiau skrudinimo (crisp) rėžimu 18-ai minučių.

O šioje nuotraukoje irgi neblogai matosi kita mano klaida – nedarykite, vaikai, kaip Dovilė daro. Man tik paranoja dėl pyragų neišsikėlimo, todėl dažnai ir padauginu kepimo miltelių. Naudokitės vartojimo rekomendacijomis ant pakelio. Ir išbėgo pyragas per būtent tą popieriaus kraštą, kuris per žemas buvo.

Iškepė gerai, kvepėjo skaniai.

Atrodė gražiai.

O jei dar persikai saldesni būtų pakliuvę. Nors, tiesą sakant, man tai užkliuvo tik pyragui esant dar karštam. Atšalusiame tai visai nekliudė. O bet kol karštas buvo, kirtau tol, kol žagsėti pradėjau.

Atvėsusiame kliudė tik didokas kepimo miltelių kiekis. Bet gi ko bendradarbiams nesumaitinsi.

O šiaip tai pyragas vertas dėmesio ir bus kartojamas. Su mažesniu kiekiu kepimo miltelių ir tiksliau klojamu kepimo popieriumi.

Patarimai ir receptai gaminantiems mikrobangų krosnele (PDF).

Saujelę žemės riešutų reikės naudoti išplaktuose kiaušinių baltymuose. Man jie ten labiau patinka nulupti. Kad tai būtų įmanoma atlikti, sumaniau juos apšutinti.

Įpyliau vandens į viskam atsparų stiklinį indą. Pasirinkau gaminimo garuose funkciją iš 6-ojo jausmo funkcijų asortimento. Nenustačius laiko, mikroabangė išsijungė, kai vanduo užvirė. Subėriau riešutus. Ta pačia funkcija paviriau minutę. Nustačius laiką, ji išsijungė kaip numatyta.

Sudrėkę riešutai nusilupa žymiai lengviau. Pradrėskus žievelės galą juos galima nulupti ar sėkmės atveju net išsmaukti.

Riešutukų smulkinimas – darbas rankomis. Gabaliukų dydžiai – pagal kiekvieno poreikius ir polinkius. Kadangi ketinau naudoti konditerinį švirkštą, man reikėjo mažumėlę pasidarbuoti.

Analogiškai pasielgiau ir su lazdyno riešutais. Bet šitie jau sunkiau leidosi lukštenami. Teko rimčiau pakrapštyti.

Sunaudota viena skardinė konservuotų persikų. Tai buvo šešiolika maloniai tirpstančių burnoje saldžių persikų puselių.

Išsidėliojau jas tiesiai ant pagrindinės sukamosios mikrobangės lėkštės.

Sudėtingiausia dalis tame – kiaušinių baltymų plakimas. Sunaudoti 6 vnt. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, būtų gal ir 5 užtekę. Prisipažįstu, dieną atgal bandžiau daryti šitą desertą, but I failed. Man pačiai kartais keista, kodėl imuosi daryti visokius naujus dalykus, o ne gaminu jau seniai įprastus ir nieko niekuo nebestebinančius. Na, bet juk kiekviena veikla prasideda nuo pirmo karto.

Dar kartą prasiėjau per skaitytojų patarimus dėl elgesio su kiaušiniais, pasimokiau iš klaidų ir iš antro karto man tai pavyko. Kiaušinių baltymai turi būti kambario temperatūros, o ne ką tik iš šaldytuvo. Jau naudojau metalinį dubenį, o ne plastmasinį indą. Tiesa, to mikserio plakimo geležčių daužymosi į metalinį dubenį garso dar kurį laiką nepamiršiu.

Cukraus pudrą (sudėjau ~5 šaukštelius, bet verta dėti daugiau) pyliau link plakimo pabaigos ir palengva. Man vis tik nepavyko pasiekti to, kad išplakti baltymai laikytųsi apverstame dubenyje – jie piktybiškai čiuožė žemyn, bet aš stengiausi.

Kai jau buvau juos lyg ir išplakusi, supyliau smulkintus žemės riešutus.

Ir mikseriu išmaišiau. Pastaba ateičiai – verta tai daryti aukštesniame inde arba šaukštu. Nebent iki kito karto pamėgsiu rinkti nuo grindų smulkintus riešutus.

Pagaliau pirmą kartą (tiek pirmų kartų, kad žodis “pirmas” po truputį praranda savo svarbą) panaudojau jau prieš keletą mėnesių pirktą konditerinį švirkštą. Naudojau nuotraukoje matomą antgalį.

Sukroviau į jį išplaktus baltymus su priedais. Pastebėjau, kad riešutai buvo kiek nusėdę baltymuose. Kaip supratau, čia reikia susirinkti tik tikrai standžią baltymų dalį, nes visi kiti skysčiai išbėgios tolesnėje deserto ruošimo eigoje.

Išspaudžiau tuos baltymus ant persikų puselių. Kaip pirmam kartui, ir taip gražu.

Iki pilnos laimės papuošiau įdarytus persikus lazdyno riešutais.

Antras pagal sudėtingumą uždavinys – įstatyti lėkštę su persikais į mikrobangę taip, kad persikai savo šlapiomis nugarėlėmis neišslydinėtų po visą lėkštę. Tuo labiau virtuvę. Jokių staigių judesių. Palengva, švelniai.

Kepiau viso 8 minutes kombinuotu grilio ir mikrobangų (350 W) rėžimu. Gal ir 7 min užtektų, bet kad man tie baldymai tokie šlapoki vis atrodė.

Iškepė tvarkingai, gražiai. Malonu žiūrėti.

Bonus nuotrauka, norintiems dar truputį pažiūrėti.

Whirlpool JT 359/Alu ir mikrobangės dienų atsiradimo mano virtuvėje priešistorė.

Papildymas
Patarimai ir receptai gaminantiems mikrobangų krosnele (PDF).

Papildymas
Vyno pasirinkimo prie įdarytų persikų rekomendacijos iš Gero vyno blogo:

Kadangi persikai suteikia pyragui gaivumo, siūlyčiau išmėginti ne pernelyg saldų, pusiau saldų baltą vyną. Puikiai tiktų Naujojo pasaulio – Argentinos, Čilės, Australijos Sauvignon Blanc ar Riesling vynai, bet rinkti paskutiniosiomis derliaus nuėmimo savaitėmis, vadinamieji Late Harvest – juose yra kiek daugiau cukraus, tačiau jie nėra ir pernelyg tiršti ar saldūs. Tarkim, verta būtų pamėginti Santa Helena Late Harvest Riesling – bet jei Lietuvoje pasirodytų kad ir kitų gamintojų Late Harvest Sauvignon Blanc, rekomenduočiau linkti prie pastarųjų, kadangi jie paprastai yra gaivesni. Taipogi tiktų ir prancūziški baltieji su žodelyčiu “Moelleux”, išduodančiu lengvą jų saldumą.

Kadangi čia Londone iš lietuviškų patiekalų be spec. priemonių nieko nesurasi, tenka viską daryti pačiai. Kas man yra ne problema, o net tam tikras malonumas. Iki šiol dariau tik bulvinius blynus, bet šiandien nusprendžiau, kad užtenka šių Fromage Frais ir Cheesecakes – noriu tikros varškės. O ką labiausiai mėgstu iš varškės patiekalų? Varškės apkepą (pyragą). Nežinau, aš ją “zapekanka” vadinu. Kadangi šalia mano namų yra net 3 lietuviškų (lenkiškų/rusiškų) prekių parduotuvės – visos su labai linksmais pavadinimais kaip “Kolobok”, “Smak”, “Sputinik”, dar teko matyti “Palangą” – nuvažiavau nusipirkti varškės. Aš esu tikras stabdys, po daugiau nei metu čia tai buvo pirmas kartas, kai aš kažką lietuviško nusipirkau ne Lietuvoje. Ot skanu bus valgyti rytoj… O kodėl ne šiandien klausiate? Pasidalinsiu su jumis šiuo šauniu ir banaliai lengvu receptu:

• 800 gr liesos varškės (reikia galvoti apie kalorijų suvartojimą, o pilno riebumo varškė niekuo patiekalo nepagerins)
• 1 kiaušinis
• 6 valgomieji šaukštai manų kruopų (galima ir 8 ir 10 – pagal skonį)
• daug cukraus (aš dedu tiek, kad būtų labai saldu – visada paragauju žalios tešlos)
• citrinos cedros pagal skonį (nepamirškite, nebent nekenčiate citrinų, nes cedra priduos labai įdomu skonį ir aromatą)

• visą tai gerai sumaišyti duobeny, geriausia savo rankomis
• leisti pastovėti 30-40 min (manų kruopos prisisotins vandens iš varškės)
• kepimo formą (pageidautina apvalią) išdėlioti kepimo popieriumi ir įdėti tešlą
• dėti į 220°C įkaitintą orkaitę 30min
• išimti iš formos, palaukti kol atves ir dėti į šaldytuvą nakčiai

Niam! Yummy yummy yummy I’ve got love in my tummy! Or bugs. Xixi.

• 180 g cukraus,
• 1 šaukštelis vanilininio cukraus,
• 250 ml pieno,
• 6 kiaušinių tryniai,
• 500 ml grietinėlės,
• pagardus (tai gali būti tas, ką labiausiai mėgstat. Aš naudojau tai, kas buvo po ranka: Fortūnos saldainiai, zefyrai, serbentai..).

Gaminsim taip:

Pieną, cukrų, vanilinį cukrų supilam į puodą ir užverdam. Kol verda, darbuojamės toliau: atskiriam kiaušinių trynius ir baltymus. Naudosim tik trynius, tuo tarpu baltymus bus galima sėkmingai panaudoti išsikepant morengiukus (ką vėliau padariau). Taigi, tryniai išplakami ir plakant toliau pilamas pienas. Visą masę supilam atgal į puodą ir verdam esant silpnai ugniai, kol susidaro skystos grietinės masė. Na, o vėliau įmaišom grietinėlę ir paliekam šiek tiek atvėsti.

Kai tai atsitinka, dedam pagardus. Aš dėjau pasmulkintus Fortūnos saldainius, zefyrus ir serbentus. Viskas. Supilam visą šitą gėrį į kokį indą (naudojau paprastą plastmasinį) ir dedam į šaldiklį.

Ledus gaminau vakare, kitos dienos popietę jau galėjau mėgautis šiuo šaltu ir gaiviu ledų desertu. Manyčiau, juos sėkmingai galima naudoti tiek prie pyrago, tiek vienus. Smagu ir tai, kad priedai gali būti tokie, kokių tik širdis geidžia.

Darbo gal ir atrodo daug, bet tikrai verta. Skanaus!