Šią vasarą atrasta iš naujo. Ir jau tapo sezono mėgstamiausiu gėrimu.

Nes šalta, gaivesnė už alų ir mažiau alkoholio nei vyne.

Tešlai paruošti yra du būdai:

1. Atsikeli vėlokai, tešla būna jau šaldytuve.
2. Produktai: 160 g miltų, 1 a. š. druskos, 160 g margarino, 160 g sausos liesos varškės, 1 kiaušinio trynys. Visus produktus sukti mikseriu (tuo spiraliniu antgaliu) iki vientisos masės, suvynioti į foliją ar popierių ir paslėpti šaldytuve. Bent valandai

Džiovintus grybus bais patogu išsivirti iš vakaro. Ruošiant įdarui juos reikia smulkiai supjaustyti. Galvojau, kad tai svarbu tik tiek, kad kramtyti daug nereikėtų, bet mama sakė, kad stambiai sukapotus ir į pyragėlius sutalpinti būtų nepatogu.

Ir svogūną reikia susipjaustyti. Dar smulkiau.

Tada viską į keptuvę ir čirškinti iki malonaus kvapo ir skonio įdaro.

Kai atvės, įmušti kiaušinį, druskytės.

Toliau. Pasibarstyti stalą/lentą miltais (tik bišk mažiau nei nuotraukoje) ir kočioti. Ilgai ir nuobodžiai – kočioti, perlenkti, kočioti, dar triskart tą patį. Ir tešla vis neturi sušilti.

Jau gerokai pavargus ir išalkus, vėl išsiimti iš šaldytuvo tešlos gabalą, jį iškočioti, neperlenkti ir supjaustyti kvadratėliais.

Čia lyg ir aišku – krauti ant jų grybų ir perlenkti. Kraštus užspausti.

Pyragėlių viršų patepti plaktu kiaušiniu.

Į elektrinę orkaitę. Jokių navarotų, 200 C. Gal 20 min., na, kad gražiai pageltonuotų.

Bais skanu. Dingsta bematant. Jei trumpam nusisuki – tai dingsta nematant.

Daug metų įsivaizdavau, jog egzistuoja vienintelis jų paruošimo būdas – virtos ir apkeptos džiūvėsėliuose. O pastaruoju metu ruošiu jas tik taip, kaip čia aprašysiu.

Nukapojami ankščių galiukai ir išplaunamos.

Verčiamos į verdantį vandenį ir verdamos iki suminkštėja. Ne, nežinau, kiek laiko – ragavau.

Nupilamas vanduo.

Truputyje sviesto trumpai apkepamas nelabai smulkiai pjaustytas česnakas. Čia sunaudojau, rodos, tris dideles skilteles. Žodžiu, kiek norite.

Suverčiamos apvirtos ankštinės pupelės. Druskos, juodųjų pipirų. Mano šiuo metu naudojami kokie tai šiek tiek net aštrūs. Kepama maišant. Na, kad bišk apkeptų. Česnakas tuo metu kažkaip nei tai karamelizuojasi, nei tai paskrunda, nei sugalvoju, kaip tai dar pavadinti, bet gaunasi labai skaniai.

Tinka kaip garnyras arba pagrindinis patiekalas, jei norisi ko lengvo ir tingisi gaminti. Labai greitai paruošiamas valgis. Ankštinės pupelės greitai ir šąla, todėl pasigaminus reikia valgyti, o ne televizorių spoksoti ar telefonu pliurpti.

Daržoves rinkausi iš to, ką radau namuose. Sunaudojau vieną morką, vieną bulvę, saują ankštinių pupelių. Pastarosios liaudyje dar vadinamos šparaginėmis pupelėmis. Tikiu, jog labai skaniai gali pavykti ir su kitokiu daržovių rinkiniu. Kol užvirė joms skirtas vanduo, visas supjausčiau nedideliais gabaliukais, kad išvirtų vienodai greitai.

Sudėjusi virti pirmąsias, pasirūpinau pora skiltelių česnako ir trupučiu poro.

Daržovės išvirė labai greitai. Nežinau, kiek tai užtruko – ragavau viską. Nupyliau vandenį.

Būčiau kepusi tai ant sviesto, bet pasitaikė vietoje jo nusipirkti kažkokį keistą gaminį. Kažkas lyg tarp sviesto ir taukų. Ech, tas kalbos nemokėjimas. Žodžiu, kepiau ant to kažko keisto. Pirmiausiai sumečiau česnaką ir beveik kartu maltą jautieną. Jos sunaudojau nedaug, gal iki 200 g. Tikiu, jog čia puikiai tiktų ir kiauliena. Taip pat ir ne malta, o smulkiai pjaustyta.

Vos jautiena parudavo, suverčiau daržoves. Trumpai dar pakepiau. Sudėjau porus ir įbėriau prieskonių - kokį tai daržovių mišinį, čiut aštrų, ir druskos truputį. Praktiškai gerai išmaišiau ir išjungiau, kad poras labai nesukeptų.

Bene pagrindinis troškinių minusas – jie nefotogeniški. Nors anoks čia troškinys. Kepinys.

Po šiek tiek kraustymųsi visi tokie dalykai atsidūrė pas tėvus. Vakar mama priminė, kad gal laikas sunaudoti jį. Dar pabaksnojo pirštu į šaldytuve dėmesio prašančią varškę. Ir todėl iškepėm tas bandeles.

Tik po nuotraukos padarymo pagalvojau, ar ne ironiškai atrodo sena receptų knyga ant stalo, kai gaminu bandeles iš gatavo miltų mišinio. Knygą tai aš dėl varškės įdaro atsiverčiau.

Nesupratau, kodėl gaminimo instrukcija ant pakuotės lietuvių, latvių ir estų kalbomis skiriasi nuo instrukcijos anglų ir rusų kalbomis. Valio, kad pirmiausiai paskaičius lietuvišką kilo logiškas klausimas – o tai kur dėti likusią pusę miltų mišinio?

Turi būti taip. Į šilto vandens 250-260 ml supilti 30 g lydyto sviesto/margarino, sausas mieles (prisegtos prie pagrindinio pakelio) ir pusę miltų mišinio. Išmaišyti. Supilti beveik visą likusį miltų mišinį. Pasilikti vos porą šaukštų rankoms minkant tešlą ar jos aptapšnojimui prieš paliekant keltis. Tešla turi nelipti prie rankų. Paliekama 10-15 min. Tinkamas laikas pasiruošti varškės įdarą.

Jam sunaudojau 250 g 9 proc. riebumo varškės, pusę nemažo puodo razinų (pamirkytų, nuplautų), nelabai daug cukraus, porą šaukštų vanilinio cukraus, vieną kiaušinį, nutarkuotą pusės ar daugiau citrinos žievelę.

Sumaišiau viską ir tiek.

Reikia pasiruošti (=ištepti riebalais) skardą. Šitokį jos tepimą sviestu vadinu “tepimu riebalais nagluoju būdu”. Galiu taip daryti tik tuomet, kai mama nemato.

Jau bandelės formuojamos visiškai paprastai. Įdaro labai gailėti nereikėtų, nes pasiruoštą kiekį vos vos sutalpinau.

Suformuotos bandelės pridengiamos, kad neišdžiūtų. Anot instrukcijos, šiltoje patalpoje leidžiama pakilti 1,5-2 val. O jei įkišama į 25 C laipsnių orkaitę, tai užteks ir valandos.

Išsipūsti bandelės turi dvigubai. Todėl dedant jas į skardą reikia palikti pakankamus tarpus tarp jų. Ir tą varškę uždaryti reikia gerai, nes, jei kur bus kraštas prastai sulipdytas, bandelės būtinai išsižios.

Šoviau į 210 C laipsnių temperatūros orkaitę. 20 min. Joms jau iškepus susipratau, kad prieš pašaudama nepatepiau kiaušiniu. Gavosi labai kietu paviršiumi. Tai iškepusias aptepiau vandeniu su labai didele ištirpinto cukraus koncentracija ir uždengiau. Pagelbėjo. Anot instrukcijos, tai reikėjo prieš ir po kepimo apipurkšti vandeniu.

Gavosi paprastos mielinės bulkutės. Nothing special. Saldumo tik tiek, kiek saldų padariau varškės įdarą. Gal ir gerai pusryčiams prie arbatos.

O virtuvėje, spintelėje laukė brokolis. Niekad anksčiau ne tik neviriau, bet gal net nebuvau ragavusi brokolių sriubos. Bet kažką išbūriau. Sriuba gavosi atitinkanti vakaro nuotaiką – prevencija visoms sezono ligoms. Prieš pasimatymą valgyti nevertėtų – po tokios sriubos pabučiuota varlė princu gali ir nebepavirsti.

Brokolio galvą, nemažą, nuploviau ir nupjausčiau žiedynus. Jo kotą irgi viriau, kad atiduotų visą gerą, ką turi.

Dar pasipainiojo bulvė. Nulupau, pasmulkinau. Vienišai morkai artėjo deadline’as. Irgi išviriau. Poro žalią uodegą sultiniui sunaudojau. Jei būčiau radusi namuose juodų pipirų žirneliais, būčiau gal irgi panaudojusi.

Daržoves suverčiau į jau užvirusį vandenį. O to vandens buvo tiek, kad daržovių jis neapsėmė. Kai jos bišk suminkštėjo, tuomet jas beveik apsėmė. Jei kartosiu, manau, pjaustysiu brokolius smulkiau, bei pilsiu vandens dar truputį mažiau, kad sriuba tirštesnė būtų.

Viriau gerų 20 minučių. Tuomet šakute išrankiojau poro lapus, brokolio kotą.

Likusių suplanuotų ingredientų neviriau. Tai buvo poro baltesnės dalies mirtinas kiekis, česnako dvi skiltelės, paskutinės petražolės iš vazono, ~120 g daniško mėlyno pelėsinio sūrio. Tiesiog suverčiau į puodą.

Puode visa tai atrodė nelabai simpatiškai. Įbėriau druskos. Nedaug, nes sūris jau yra sūrus. Ir maltų juodųjų pipirų. Ne tiek, kiek negaila, bet tiek, kad jaustųsi. Ką dar galbūt būčiau bandžiusi, jei būčiau ką nors turėjusi, – kvepiančiuosius pipirus ir muskato riešutą.

Sutryniau blenderiu. Gana greitai ir daugiau nieko nedėjau, tai pakartotinai nebešildžiau.

Gerulė tokia gavosi. Kvape ir pirmame skonyje pelėsinis sūris pridengia visą svogūninį-česnakinį reikalą. Bet ties puse šaukšto liežuvio paviršius pajaučia antigripinį užtaisą. Šįryt, galvodama apie bendrakeleivius, su kuriais automobilyje praleisime bent penkias valandas, pusryčius pasirinkau švelnesnius.

Bandysiu dabar receptą išdėlioti patogiai vienam gaminančiam ir nemultitaskinančiam asmeniui.

Supjaustomi grybai. Viena pakuotė. Kiek matosi nuotraukoje. Na, kiek norite. Mes naudojome ruduosius pievagrybius. Panašūs į įprastus pilkus, bet ne tokie. Ir brangesni. Irgi tiks voveraitės, baravykai ir kiti skanūs.

Supjaustomos petražolės. Visai truputį. Ir česnakai. Trys rimtos skiltelės.

Jautienos, rodos, nugarinė. Ėmėm porą gabalų, kad kaip tik abiems po porciją gautųsi. Apkepta įkaitintame alyvuogių aliejuje (saulėgrąžų aliejaus čia rasti sunkiau ir apskritai supratimas apie aliejų čia stipriai kitoks). Druskos, maltų juodų pipirų. Tinka palikti bišk su krauju.

Apkeptą mėsą reikia paslėpti kur nors šiltai. Labiau tinka ne palangė ar radiatorius, bet šilta orkaitė ar pan.

Dar biškytis aliejaus, grybai, česnakai ir petražolės keliauja į keptuvę. Uostyti ir gėrėtis ir mėgautis aromatu.

Kepti, kol grybai suminkštės. Druskos, juodų pipirų.

Įpilti į grybus ~125 ml balto vyno. Šitoj vietoj buvau maloniai nustebinta fakto, jog tokio tipo poreikių patenkinimui egzistuoja ir parduotuvėse yra randamas namų vynas, patogiose mažatūrėse pakuotėse. Vėl atkreipti dėmesį į nuostabų padažo aromatą.

Grybai kepami iki nugaruos vynas ir pilami ant keptos jautienos. Kirtome su paprastomis salotomis (pomidorai, salotų lapai, druska, pipirai ir, rodos, balzaminis actas).

Gerai buvo. Labai gerai.

Mišinys florentinams ruošiamas lygiai taip pat, kaip ir kepimui orkaitėje. Naudojau: migdolų drožles, linų sėmenis, balto sezamo sėklas, juodo sezamo sėklas, saulėgrąžas. Beveik tiek pat tūrio, kiek sudaro šitie ingredientai, supyliau miltelių florentinams mišinio. Razinų šįkart nedėjau, bet saviapgaulei (atseit, mažiau kalorijų bus) įbėriau keletą šaukštų avižinių dribsnių.

Gerai išmaišytą rinkinį supilsčiau į popierines keksiukų formeles. Gal vieno centimetro storio sluoksniu.

Dar atskirai pasidariau mišinių su saulėgrąžomis ir milteliais florentinams bei su linų, baltų sezamų, juodų sezamų sėklomis ir milteliais. Šituos ir pavadinau kazinakais.

Nuotrauka specialiai tiems, kurie kaip ir aš, išgirdę apie popierines formeles šitam reikalui, išpūtė akis ir paklausė „Popierines? Ir jie gražiai išsiima? Ir prilipusių popieriaus atplaišų nelieka?“

Ir dar panašiai išpūstomis akimis klausiau “O skysčio? Vandens? Jokio?” Patvirtinu, tikrai jokio.

Ir į mikrobangę. Kadangi viduryje besisukančio padėklo visi reikalai kepa greičiau nei išorėje, tai ant savo didžiulės blėkos išdėliojau formeles palei išorinį perimetrą. Šituos kepiau beveik dvi minutes, perpus plonesnius – minutę su trupučiu. Bet kokiu atveju, aprašyti tai trunka ilgiau, nei pagaminti.

Šiuo greitai_greitai_ką_nors_saldaus_prie_kavos ruošimo būdu pasidalino prieskonių, arbatų ir pan. gėrio parduotuvė Delona.

Tam reikalui keptuvėje be aliejaus pakepintos tamsios ciabatta (it.) riekės. Dar labiau tiktų grilinė keptuvė.

Įdaras (topping – en.) darytas iš smulkiai pjaustytų šviežių pomidorų, griežinėliais pjaustytų juodų alyvuogių be kauliukų, alyvuogių aliejaus, trupučio druskos.

O bet šiaip tų užtepų receptai galimi labai įvairūs – ne tik su skirtingai apdorotomis daržovėmis, bet ir visokiais sūriais, kumpiais, tunais, kt.. Ir skanus, ir lengvas, ir visaip kitaip teisingas užkandis.

Sakė, tai labai paprastas ir skanus makaronų patiekalas. Perskaitote ir vyniojatės į virtuvę. Atsiliepimai labai laukiami komentaruose.

.

Ingredientai:

• makaronai,
• žalumynai (petražolės, krapai),
• druska,
• mėsos prieskoniai (labai tinka „Sauda“ kiaulienai),
• pienas,
• grietinė,
• miltai,
• vištos krūtinėlė,
• sviestas,
• citrina.

Gaminimas:

Išvirti makaronus pasūdytame vandenyje. Gabaliukais pakepinti krūtinėlę svieste, įspausti į ją mažiau nei pusę citrinos, ir įtarkuoti truputėlį žievelės. Iš miltų, žalumynų, pieno, grietinės ir prieskonių padaryti padažą. Supilti jį į vištieną. Išvirtus makaronus supilti į padažą ir sumaišyti. Pavirti 5-10 min.

Pradžioj apkepta vištienos krūtinėlė. Tos abi pusės. Supjaustytos. Alyvuogių aliejuje. Su vištienos priekoniais. Atkreipiam dėmesį į druską mišinio sudėtyje. Patiekalui ji reikalinga.

Nors pačioj pačioj pradžioj – buvo užstatytas virti ryžių puodas.

Supjaustyti, irgi į keptuvę suberti pievagrybiai. Didelis kiekis. Ir visai neteisinga juos vadinti šampinjonais, nes champignons (pranc.) reiškia grybus apskritai.

Nupešioti koteliai nuo špinatų lapų.

Šito gero irgi rimtas dubuo sunaudotas. Bet špinatai labai suslūgsta nuo karščio. Tai, nors iš pradžių ir lipo per keptuvės kraštus, vėliau jų visai neatrodė bais daug.

Išvirę ryžiai suberti į keptuvę ir išmaišyti. Naudoti ilgagrūdžiai, rusvi.

Čia dar vienu metu susirodė, kad šitas reikalas yra bišk apysausis, tai buvo įdėta kokio tai creme. Sakė tai yra kažkas tarp grietinės ir grietinėlės.

Garnyro kaip ir nereikia. Sąžiningai persivalgiau.

Tai vat vakar kepė Gadus morhua (lot.) aka menkė. Su kaparėliais ir vyšniniais pomidorais. Tiktų ten turbūt ir bet kokia balta žuvis – plekšnė, lydeka, kt..

Tai labai viskas paprasta. Biškytis alyvuogių aliejaus ant indo dugno. Tik patepti. Kloji žuvį, apibarstai druska , užmali pipirų. Sumeti pusiau supjaustytus vyšninius pomidoriukus, kaparėlius. Apšlakstai dar trupučiu alyvuogių aliejaus.

15-ai minučių į įkaitintą orkaitę. Kokie 200° C bus gerai. Kepimo metu inde išbėgę žuvies ir pomidorų sultys keliauja irgi į lėkštę, kaip padažas.

Greita, paprasta, pakankamai sveika. Dalyvaujantys ingredientai gana neblogai išlaiko savo atskirus skonius, dera tarpusavyje.

Kadangi turiu talentą vėluoti, tai atvykau praktiškai ant gatavo. Vadinasi, gamino apie dvi valandas. Truputis vaizdų.

Komandų patiekalus vertino bei laimėtoją rinko svečiai iš Gruzijos – „IDS Borjomi – Europe” atstovybės Lietuvoje vadovas Irakli Bokuchava su žmona bei Gruzijos konsulas Lietuvoje Irakli Asashvili. Vertinimo metu išsiskyrė kriterijai “skanu” ir “atitinka originalą”.

Atsiradus netikėtam tikslui – pralošti butelį gruziniško vyno – užvestas tostų konkursas. Gavosi labai linksmas. Prasidėjęs nuo visą parą trunkančios draugystės ir draugų, kuriuos galima prižadinti 2 val. nakties, baigėsi tautų draugyste ir mišriose santuokose gimstančiais vaikais, kurie, neabejotinai, būna labai protingi. O gruziniškas receptas geram tostui – svarbiausia, kad tostas būtų iš širdies.

Vakaro metu komandų gaminti patiekalai buvo žiauriai nerealiai skanūs. Iš organizatorių išgauti receptai žemiau. Irgi kada nors pamėginsiu juos gaminti namuose.

Chaciapuri (Chačapuri)

Vertintojų komentaras: “Šį patiekalą turėjo gaminti žmogus, turintis gruziniško kraujo”. Šis patiekalas ir laimėjo pirmą vietą.

Produktai:

• 2 stiklinės miltų (gali būti šiek tiek daugiau);
• 2/3 stiklinės rūgpienio/jogurto/kefyro;
• ½ šaukštelio druskos;
• Pageidautina ½ šaukštelio kepimo miltelių (bet nebūtinai);
• Įdarui geriau sumaišyti įvairius sūrius: mozzarela, feta (bryndza), Rokiškio;
• 1 kiaušinis;
• Pageidautina žalumynų: petražolių, krapų;
• Sviesto patepimui (paprasto, ne lydyto).

Užminkykite tešlą, palikite ją pusvalandžiui išbrinkti.
Visus sūrius susmulkikite ir sumaišykite su kiaušiniu ir žalumynais. Įdaras turi būti sūrokas, tad jeigu sūriai švelnesni (mozzarela, rokiškio), tuomet reikėtų dar įberti druskos.
Tešlą padalinkite į 4 didesnes dalis arba į 8 mažesnes.
Didesnes dalis iškočiokite į apskritimus, į viduriuką į dėkite įdaro ir kraštus surinkite (kaip chinkali) ir sujunkite.
Iškočiokite maždaug 0,7 cm storio paplotėlį ir kepkite sausoje įkaitintoje keptuvėje po 1,5 – 2 min. iš kiekvienos pusės.
Iškepusį paplotėlį patepkite sviestu ir uždenkite lėkšte. Paplotėlius dėkite vieną ant kito.
Jei padalinsite į 8 dalis, įdarą reikės dėti tarp dviejų iškočiotų paplotėlių, kraštus gerai sujungti (galima patepti kiaušinio baltymu).

Charcho (Charčo)
(Gruziniška jautienos sriuba)

Kažkas tarp švelniai aštru ir aštru. Puikiai.

Produktai:

• 500 g jautienos krūtinkaulio;
• 2 svogūnų galvos;
• 2-3 česnako skiltelės;
• (2 valgomi šaukštai pomidorų tyrės arba 100 g pomidorų) paprastai kaukaziečiai nededa pomidorų į charčo, jei yra slyvos;
• ½ puodelio ryžių;
• ½ puodelio rūgščių slyvų ( 5 – 7 mažos geltonos slyvaitės);
• Druskos, pipirų, lauro lapų, aitriosios paprikos (dribsniai);
• Smulkintų kalendrų, petražolių arba krapų;
• chmeli-suneli prieskonių;
• kelios šafranų purkelės.

Nuplaukite ir supjaustykite mėsą taip, kad porcijai tektų 3-4 gabaliukai.
Užpilkite šaltu vandeniu, dėkite virti ir nugriebkite. Virkite ant mažos ugnies apie 1,5-2 val.
Galiausiai sudėkite susmulkintus svogūnus ir ryžius.
Pagal skonį įdėkite druskos ir pipirų, aitriąją papriką, lauro lapų.
Išimkite slyvaičių kauliukus ir sudėkite slyvas į sriubą.
Virkite ant lėtos ugnies dar 25 min. Suberkite chmeli-suneli, šafraną, sutrintus česnakus ir virkite dar 5-10 min.
Patiekite lėkštėje su žiupsneliu smulkintos kalendros, petražolės arba krapų (pagal skonį).

Vištienos cachochbili (Čakobili)
(Troškinta vištiena)

Anot degustatorių iš Gruzijos, nelabai autentiškas, bet labai skanus.

Produktai:

• 1 višta (viščiukas);
• 2 svogūnų galvos;
• 2 valgomi šaukštai pomidorų tyrės;
• mėsos sultinio;
• 2 arba 3 valgomi šaukštai lydyto sviesto;
• Druskos ir pipirų pagal skonį;
• Aitriųjų paprikų (galima dribsnių);
• Džiovintų bazilikų;
• Pomidorų (nuvalytų ir supjaustytų skiltelėmis);
• Kapotų žalumynų (petražolių, kalendrų).

Paruoškite vištą: nuplaukite ir padalinkite ją į vidutinio dydžio gabaliukus, pakepkite ant lydyto sviesto kartu su svogūnais.
Sudėkite į troškintuvą, užpilkite sultiniu ir troškinkite ant mažos ugnies 15 – 20 min.
Sudėkite pomidorų tyrę ir patroškinkite dar 15 – 20 min., įberkite druskos, aitriųjų paprikų dribsnių, pipirus, sudėkite supjaustytus pomidorus, įberkite džiovintus bazilikus ir troškinkite ant labai lėtos ugnies 15 – 20 min.
Pabaigoje suberkite pjaustytus žalumynus.
Dar vienas populiarus variantas – vištieną apvoliuoti miltuose ir po to troškinti.

Vakaro pabaigoje supratau, kad šitie vakarėliai man patinka, ir, kad į kitą labiau pasistengsiu nevėluoti. Teigiamų emocijų mecenatai:

• Skonio studija, kuri man asocijuojasi ne tik su prieskonių parduotuve, o su vieta vakarėliams, nes turi net dvi salėje įrengtas virtuves;
• Electrolux, kurių technika ten yra labai patogi gaminti ir atrodo gerai;
• Borjomi, kuris yra for sure išskirtinis vanduo Lietuvos rinkoje.

Nuotraukas nukosėjau iš Organizatorių. Jų ten yra daugiau.

Užmerkiau piene padžiuvusios bagetės. Tinka bet kokia balta duona, batonas, pan. Ir džiūvėsėliai tinka.

Išsirinkau iš bendros krūvos menkavertes ūmėdes, kalpokus, atsibodusias voveraites, truputį kazlėkų dėl kvapo. Lengvai apviriau, su druska. Galima naudoti ir džiovintus grybus. Tuomet juos reikia mirkyti, ilgiau virti.

Sumaliau grybus, vieną svogūną, mirkytą baltą duoną. Kaip vėliau supratau, grybus verta nuspausti prieš malant, kad iš jų išbėgtų kuo daugiau vandens.

Pridėjau tris kiaušinius, tris šaukštus grietinės, saują pjaustytų krapų ir petražolių, truputį druskos, juodų pipirų. Sumaišiau. Jei masei trūksta vientisumo, galima pridėti truputį miltų. Kai sugalvojau tai padaryti, sužinojau, kad miltų neturiu.

Suformuotus kotletus voliojau džiūvėsėliuose.

Kepiau paprasčiausiame saulėgrąžų aliejuje. Iki atrodys skaniai.

Dar lygiagrečiai išsiviriau bulvių košės. Retai ją valgau. O šįkart kaip tik ir atliekamo pieno turėjau.

Vienas nykiausių įrašų ever. Tobulinsiuosi ta kryptimi.

Ryšium su dalyvavimu šioje pramogoje, įgijau galimybę susirinkti norimus grybus, o ne vėl gauti kalną voveraičių. Ir taip visi jauni gražūs kazlėkiukai, lepšiukai, baravykai, raudonikiai labai greitai buvo nusavinti. Negaliu nupasakoti, kaip labai buvau pasiilgusi šitų grybų.

Turbūt maždaug visuose namų ūkiuose dažniausiai naudojamas miško grybų vartojimo būdas – kepimas. Nes tai paprasta ir greita. Ir tinka prie bulvių. Aprašau šįkart, kaip tai darau aš. Jei jūsų namuose įprastas kitoks ruošimo būdas, pasidalinkite juo komentaruose – galbūt padėsite atrasti ką tai naujo ir skanaus.

Nemenką svogūną smulkiai supjaustytą apkepinu aliejuje. Na, kol pageltonuoja ir žiūrint į jį mintyse atgimsta nebe pjaustymo ašaros, o saldokas skonis.

Lygiagrečiai užstatau virti bulves.

Verčiu į keptuvę grybus. Kazlėkiukus ir panašų gėrį prieš tai reikia truputį apvirti. Visai trumpai, kol grybai čiut susitrauks. Baravykus galima sumesti žalius. Voveraites derėtų trumpai apvirti. Na, aš jas kepu žalias, bet aš galiu ir varžtus valgyti, o normaliems žmonėms su standartinės komplektacijos skrandžiu, voveraites geriau nuvirti.

Kepu juos iki pradeda atrodyti ne tik virti, bet ir apkepti. Paskaninu grietinėle. Dažniausiai naudoju sojų grietinėlę. Nes ją patogu ilgai laikyti. Paskaninu žolėmis. Dažniausiai naudoju petražoles ir krapus. Nes juos randu šaldytuve. Paskaninu pipirais. Druskos dėta buvo dar grybų virimo metu.

Bulvės išvirė. Joms, tiesa, irgi bišk krapų verta nepamiršti palikti. Sėkmingai persivalgau. Nebūtų dabar jau po penkių, eičiau pietų miego.

Grybų valymo patarimas. Grįždami iš miško, sustokite Senukuose ir nusipirkite lateksines vienkartines pirštines. Čia ne tos šiugždančios, o minkštos. Plonos, permatomos. Puikiai. Tikrai bus smagiau, nei dar kelias dienas po grybinio savaitgalio slėpti rankas nuo bendradarbių.

Mėgstamiausias ingredientų matavimo vienetas – didelis puodelis. Tai vieną tokį ėmiau tų magiškų miltelių florentinams, vieną – saulėgrąžų, baltų sezamų sėklų, juodųjų sezamų sėklų, linų sėmenų ir migdolų drožlių mišinio, dar apie pusę – razinų. Iš principo čia ką sudėsite, tą ir turėsite.

Jau turbūt kur nors girdėjote, kad didžiausius žmonijos atradimus paskatino paprasčiausias tingėjimas. Man tai birių ingredientų maišymui labai tinkamas būdas pasirodė – suberti juos į indą, uždaryti ir pakratyti.

Sakiau, tai veikia. Toks ingredientų maišymo būdas nepasiteisino tik kartą – miltų blyneliams mišinyje buvo kildinimo medžiagos, todėl dangtelis nušovė ir tešlos inde neliko.

Orkaitę įkaitinau iki 210° C temperatūros. Florentinų “tešlos” pabėriau po didelį šaukštą ant paprasčiausia aliuminio folija išklotos kepimo formos.

Kepiau 6 min. Ir tai jau visiška riba. Šiaip ir 5 min būtų užtekę. Na, čia iš tų kepinių, kur daugiau reikia žiūrėti pro orkaitės stiklą, nei į laikrodį.

Kepdami burbuliuoja. Panašiai, kaip elgiasi lydomas cukrus.

Po pirmos skardos kepimo supratau, kad neblogai yra palikti ne per mažus tarpus tarp subertų florentinų masės kauburėlių. Bet tai nėra kažkas labai baisaus, nes jie nesunkiai leidosi perlaužiami norimoje vietoje.

Antrą skardą kepdama išbandžiau paklojimui kepimo popierių. Man gi vis rūpi, kaip sėkmingai gaminiai nusiima nuo įvairių kepimo paviršių.

Tai dabar galiu konstatuoti, kad abiem atvejais problemų su jų iškėlimu nepatyriau.

Tik tik iškepę, florentinai dar būna minkšti. Reikia truputį palaukti, kol atvės ir tik tuomet nuiminėti juos nuo folijos ar popieriaus. Arba stverti karštus ir ką nors išlankstyti.

Yra bent keli būdai kepti florentinus. Šitas mano vakar bandytas rezultate duoda plonyčius ir vietomis permatomus florentinų blynelius.

Kalorijų bomba. Bet kaip skanu.

Kiaušinis, dešra, prieskoniai, kas_norite keliauja į formą. Trynį pradurti būtina tik kepant mikrobangų krosnelėje, nes ten negalima kepti nieko su apvalkalu.

Forma šaunama į įkaitintą orkaitę. Vidutinis karštis. Čia sunku stipriai nepataikyti, nes kepama labai trumpai, gal vos dešimt minučių. Nebepamenu tiksliai, bet šiuo atveju vaizdas pro orkaitės stiklą gali pasakyti daugiau, nei laikrodis.

Būna dalykų, kurie ir šiek tiek gražiau išsiima iš formos, bet šitą smulkią netektį man psichologiškai kompensavo mintis apie tai, jog kepime nenaudojau riebalų (rūkytos dešros riebalai čia juk nesiskaito).

Pamoka. Džemas išbėgo iš absoliučiai visų keksiukų. Ir avietinis (labiau uogienė), ir abrikosinis (visiškas džemas).

Šiaip tai man negaila – tegu bėga, bet plauti formą nuo to prikepusio džemo anoks malonumas. Valio dar, kad dar leidosi atmirkomas, skirtingai nuo deginto cukraus.

Šių japoniškų baltojo šokolado ir žalios arbatos rutuliukų receptą man atsiuntė skaitytojas Jeronimas. Sakė, atsivežė šį nežmonišką skanumyną iš P. Korėjos. Žinoma, susidomėjau. Ir šokoladą mėgstu baltą, ir žaliosios arbatos miltelių dar turiu. Saldumynas atrodo efektingai, o jo receptas labai paprastas.

Daromas jis šitaip šitaip va ir va kaip (su minimaliais pakeitimais):

• 300 g baltojo šokolado;
• 2,5 a. š. žaliosios arbatos miltelių (matcha powder);
• 1,5 v. š. pieno;
• 5-6 v. š. grietinėlės (35 proc. riebumo);
• žaliosios arbatos miltelių saldainių apvoliojimui;
• kokoso drožlių saldainių apvoliojimui.

Pašildžiau pieną. Į jį sudėjau žaliosios arbatos miltelius.

Išmaišyta masė priminė ką tai tarpinio tarp ežerinio dumblo ir purvo vonių Druskininkų gydyklose.

Viską šildžiau greituoju būdu – mikrobangėje. Antra buvo grietinėlė. Nereikia laukti kol užvirs, pradės putotis, taškytis.

Ją irgi supyliau į žalią masę ir išmaišiau.

Šokoladą smulkinau burokine tarka. Įtariu, būčiau tai padariusi greičiau, jei šokoladas būtų buvęs vientisos plytos, o ne 54 mažų gabaliukų pavidalu. Pradžioje sutarkuoto jo atrodė baisulingai daug, bet užpylus šiltą žalią marmalą, jis kaip mat suslūgo.

Vien nuo išmaišymo šokoladas neišsilydė.

Teko jį labai trumpam irgi kyštelėti į mikrobangų krosnelę.

Ir tada jau maišyti, maišyti ir dar kartą maišyti. Rezultate gavosi blizgi masė, sąlyginai neblogai atšokanti nuo indo sienelių. Palikau 1,5 val. ramiai atvėsti.

Toliau keičiasi nuotraukų spalvinė gama, nes sutemo ir teko jungti dirbtinį apšvietimą.

Iš atvėsusios masės formavau tokius daugmaž rutuliukus. Maniau, prireiks vandens šaukštuko mirkymui, kad neliptų, bet riebalo buvo tiek, kad net marmalas nelipo prie rankų.

Sudėjau ant folijos ir sustūmiau į šaldiklį. Kad sustandėtų.

Kadangi jie dar bišk išplerę buvo prieš uždarant minusinėje temperatūroje, tai ir forma tokia pasiplojusi liko. Nereikia ilgai šaldyti, kad dar būtų galima išimtus į tinkamą formą suridenti.

Iškočiojau vėl visus į rutuliukus. Laikoma rankose masė šyla. Jei palaikoma trumpai, tai geriau limpa viršutinis barstalas, jei palaikoma ilgau – tai bėga iš jų riebalai iki alkūnių.

Voliojau šokolado rutuliukus kokoso drožlėse arba žaliosios arbatos milteliuose.

Pagal receptą priklausė voliojimas tik žaliosios arbatos milteliuose, bet spėjau (ir buvau teisi), jog man tai nebus skanu, lygiai kaip ir klasikiniai triufeliai, apvolioti karčioje kakavoje. Todėl ir sugalvojau aplipdyti kokosais. Ir tikrai kokosinis variantas man bei arčiausiai sėdinčioms kolegėms patiko labiau.

Atrodo labai super. Žalias šokoladas. Gavosi 25 vienetai. Pagrindinė šokolado masė skonio gero. For sure patiks žalios arbatos mėgėjams.

Pradedame nuo įdaro pasiruošimo. Tas yra marcipaninų masės (200 g) rutuliukai su aviečių džemu viduje. 12 vienetų. Manau, gan aišku kaip tai padaryti. Vat tik tą marcipaninė masė prie rankų limpa. Tai aš ją bišk atvėsinau šaldytuve ir lipdžiau sudrėkintomis rankomis.

Dar bandžiau prieš lipdant išsitepti delnus sviestu, bet nepagelbėjo. Baigusi, padėjau juos šaltai.

Viename dubenyje sumaišiau sausus ingredientus: 2 puodelius miltų, 2/3 puodelio cukraus, 2 a. š. kepimo miltelių, 1/2 a. š. druskos, 2 a. š. vanilinio cukraus.

Kitame inde išmaišiau skystus ingredientus: 1 puodelį pieno, 1/2 puodelio lydyto (ir atvėsinto) sviesto, 1 kiaušinį (lengvai paplaktą), 1/4 a. š. migdolų ekstrakto.

Į skysčius suverčiau sausąją dalį ir 2 a. š. kokoso drožlių, išmaišiau. Tai yra tešla keksiukams.

Pusę tešlos išpilsčiau į formeles. 12 vienetų. Sudėjau į kiekvienos vidurį po vieną marcipaninį rutuliuką. Nuo lėkštės juos patogiau pakelti peiliu, nei pirštais.

Užliejau formelių turinį likusia tešla. Tik tik tilpo į tuos 12 vienetų.

Ir pabaigai pabarsčiau visus migdolų drožlėmis. Na, kur migdolai plokštelėmis supjaustyti būna.

Kepiau vidutinio aukščio ugnyje 17 minučių. Originalus receptas siūlo kepti 200 C temperatūroje 15-20 minučių.

Skonis dieviškas, fantastiškas, nepakartojamas. Taip juos puoliau, kad karštu džemu nusiplikiau liežuvį. Labai rekomenduoju išbandyti.

Originalus receptas, kurį tik minimaliai keičiau.