Šią vasarą atrasta iš naujo. Ir jau tapo sezono mėgstamiausiu gėrimu.

Nes šalta, gaivesnė už alų ir mažiau alkoholio nei vyne.

Nors kol kas niekaip nesugalvojau, koks vynas geriausiai derėtų su mamos bulviniais blynais (esu tikra, alus šiuo atveju yra žymiai geresnis bičiulis), ši išimtis neturėtų gąsdinti mėginant rasti vynus, kurie geriausiai tiktų prie daržovių patiekalų. Tiesa, “geriausiai” šiuo atveju gali nuskambėti klaidingai, nes nors vyno pasaulis ir siūlo keletą esminių gairių, įdomumai prasideda eksperimentuojant. Taigi, keletas gairių, kurios turėtų padėti susigaudyti tarp dubens ir taurės.

Visų pirma, derinant vynus su daržovių patiekalais reiktų mąstyti apie visumą, o ne apie padrikas daržoves. Auksinė taisyklė (raudonas – su raudonais padažais, baltas – su baltais) padės išsisukti iš keblesnių situacijų. Kita vertus, kitas patarimas būtų su žaliomis daržovėmis (brokoliais, Briuselio kopūstais, ir pan.) gurkšnoti baltus, o su žieminėmis daržovėmis (bulvėmis, morkomis, pupelėmis) rinktis raudonus vynus. Tiesa, verta paminėti, kad bene kebliausia daržove vyno mėgėjai laiko špinatus, kurie dažniausiai visiems vynams suteikia švininio skonio.

Rauginti kopūstai, Elzase neatsiejami nuo tradicinio Choucroute, ir kuriuos tradiciškai lietuviai mėgsta, pasakiškai dera su baltais vynais iš Elzaso, pagamintais iš vietinių Pinot Blanc ir Riesling vynuogių. Dažnai jie nėra pernelyg sausi ir puikiai draugauja su kopūstų rūgštele.

Jei mėginate Viduržemio jūros patiekalus, siūlau rinktis geografiškai. Tarkim, graikiškos salotos su fetos sūriu ar alyvuogėmis puikiai derės su vietiniais baltais vynais, nors jų pasiūla Lietuvoje menka, o ir kitose šalyse jų nėra daug, todėl galima mėginti baltus vynus iš Italijos pietų, tarkim, Grecanico vynuoges, juolab, kainų prasme, jos nesikandžioja.

Mūsuose populiari cukinija neretai įdaroma. Su cukinijų kepinėliais rinkčiausi lengvesnius, ąžuole nebrandintus baltus vynus – pamėginkite gaivius itališkus Pinot Grigio, nors, mano manymu, ir kai kurie balti vynai iš Prancūzijos pietų, neretai tegaunantys kuklią “Vin de Pays” etiketę, neturėtų nuvilti – jie nėra tiek rūgštūs kaip, tarkim, naujojo pasaulio Sauvignon Blanc ir dažnai neviršija 20 litų kartelės.

Storas storas pomidoras – viena mano mėgiamiausių daržovių, dar vadinama meilės obuoliu ir, sakoma, afrodiziakas, prašosi raudonų vynų ir čia, manau, nepamainomi yra italai, bet ir ispaniški raudoni vynai verti dėmesio. Pamėginkite įvairių regionų (Navarra, Rioja, Penedès) Garnacha – ji dažniausiai yra sodresnio stoto, intensyvaus trintų raudonųjų uogų ir pipirų aromato. Vynai iš Prancūzijos pietų, ypač Côtes du Rhône ar Rasteau bei Gigondas daugeliui čia galėtų tapti atradimu.

Omletas su daržovėmis yra kiek keblesnė užduotis – gaivūs ir traškūs balti vynai gali nublankti, o galingi, sodresni raudoni vynai nokautuos omletą. Tiesą sakant, su omletu bene geriausiai derės putojantis vynas – ir nors kartą pamėginkite ne vien tradicinius lietuviškus.

Tai štai tokios kelios gairės, bet labai raginu nebijoti eksperimentuoti. O jei jau plušate virtuvėje, turite daug šansų atrasti, jog vynas yra nebūtinai sausas ir saldus, kadangi daugelis vyną atranda būtent virtuvėje – derindami jį su maistu.

Naudosimi vaistai: Nuo neatmenamų laikų liaudyje plačiai paplitęs eliksyras nuo bet kokio skausmo – gerklės, dantų, galvos, pilvo. Gal net nuo nužiūrėjimo padeda. Degtinė su pipirais.

Pirmas kartas: Tikrai nežinau, ar tas reikalas taip turi atrodyti, bet bandau. Blogiausia, kas gali nutikti – pusę nakties treniruosiu įvairius pilvo raumenis keramikos kambaryje.

Įspūdis: Maniau, kad raukysiuosi dėl degtinės. Atsitiko taip, kad pipirų kiekis užgožė bet kokius kitus pojūčius – liko tik burnos deginimas. Net mano picos švelnesnės būna.

Kiti veiksmai: Pasitepti panosę vazelinu, nes trynimas servetėlėmis grožio neprideda, vilnonės kojinės ir miegot. Apie poveikį rytoj.

Vienuprisėdimu paprastai įveikdavau puslitrį. Daugiau nespėdavau, nes tėvai rasdavo mane tyliai tyliai sėdinčią virtuvėje su dideliu šaukštu ir stiklainiu glėbyje.

Turbūt dėl jos ir vaisinę arbatą pamėgau. Prisikraudavau uogienės trečdalį puodelio ir užpildavau karštu vandeniu. Šaukštuku sumedžiodavau joje daugmaž sveikas avietes, išgerdavau arbatą ir tuomet sulapnodavau likusias uogas.

Močiutės uogienės gauti nebegaliu. Tačiau mūsų giminėje dar yra žmonių, kartais gaminančių šį gėrį. Parsivežiau savaitgalį stiklainį aviečių uogienės iš dėdės.

Negalėjau jo nepalyginti su pirktine. Parduotuvėje išsirinkau Viktoro produktą. Tiesą sakant, visos buvusios lentynoje atrodė panašiai. Net ant etiketės deklaruojama sudėtis praktiškai niekuo nesiskyrė.

Pagrindinis skirtumas tarp pirktinės ir naminės uogienės – konsistencija. Į pirktines prikrauna kokių tai standiklių, kurie iš uogienės padaro praktiškai džemą. Neturėtų taip būti, nepatinka man.

Antrasis man ne visai teisingai pasirodęs dalykas – kvapas. Nenoriu sakyti, kad Viktoro uogienė smirda, bet užpylus karštu vandeniu, kažkas su ja buvo ne taip gerai, kaip norėjosi. Ir išmaišyti arbatoje tokį džemą sunkiau, nei įprastinę home made uogienę.

Toliau lieka nebent kabinėjimaisi prie aviečių grūdelių dydžio ar pan. smulkmenų. Nėra taip labai blogai, bet šilta vien nuo minties apie uogienę nepasidarys nė nuo vienos pirktinės. Taip, sentimentali aš kartais.

Šimtametis receptas tokiems atvejams:

• 1 dalis Krupniko
• 1 dalis liepžiedžių arbatos
• citrina

Jei nepadės, kartoti tol, kol padės.

Brendis į arbatą parėjo dar darbe sėdint. Aš priešinausi, Administratorė privertė. O šiaip tai koks skirtumas, neišeiti kitą dieną į darbą dėl peršalimo ar dėl pagirių. Tai vadinama vienodai – prasta savijauta.

Triname bananus. 

Triname kivius.

Triname apelsinus.
Kaip post factum paaiškėjo, geriau yra trinti persikus.

Sluoksniuojame stiklinėje. Įsisaviname per šiaudelį. Platesnį nei naudojame alkoholiniams kokteiliams. 

Einame į parduotuvę mineralinio ir produktų šaltibarščiams.

Papildymas 2007.05.13 15:06

Beje, IKI parduotuvėje radau akciją – nuolaida gaiviesiems gėrimams IKI Premia kortelių turėtojams. Imho, šitą akciją galėtų daryti po kiekvienos Eurovizijos, svarbių krepšinio rungtynių, Olimpinių žaidynių atidarymo, Kalėdų, universitetų išleistuvių ir kitų nacionalinės svarbos eventų, kurių metu gausiai vartojami svaigieji gėrimai.

Jam reikia pašildytų juodųjų vynuogių sulčių ir “Trejų devynerių”. Sumaišote gėrimus jums priimtinomis proporcijomis ir mėgaujatės. Labai tinka žiemos vakarams prie televizoriaus. Skonis gali priminti vaisinę arbatą ar sultis, bet žymiai turtingesnis. Su “Žaliomis devyneriomis” dar nebandžiau.

Jei tokios vietos neradote internete ir nerekomendavo jokie pažįstami, gerai apžiūrėkite savo turimą sulčiaspaudę. Jei ji yra visiška buitinė, skirta mažiems ir labai mažiems kiekiams, t.y. tirščiai ne išeina per atskirą angą lauk, o kaupiasi jos viduje, tam skirtoje erdvėje, geriau išvežkite tuos obuolius į mišką ir nesigadinkite nervų. Atidarinėti ir valyti sulčiaspaudę kas pusę litro – mazochizmas.

Jei jūsų sulčiaspaudė turi du išėjimo galus - vieną sultims, kitą – tirščiams, galite bandyti žaisti. Apžiūrėkite kokio pločio obuolių įėjimo anga. Jei į ją galėsite kišti obuolius tik mažomis skiltelėmis, žr. ankstesnį pasiūlymą – miškas. Jei dar turite vilties, imkite šepetį, kibirą, draugą ir pirmyn – šveisti obuolių. Jei sulčiaspaudė yra ne itin jautri, galite obuolių nei lupti, nei sėklas išpjovinėti. Perpjaukite tik tiek, kad tilptų į sulčiaspaudę.

Taip pat turėkite didelį katilą – sultis, norint išlaikyti ilgesnį laiką, reikia pavirinti. Tikriausiai tai vadinama pasterizavimu. Dar į jas reikėtų įdėti cukraus. Sako, tada mažesnė dalis darbo supelyja. Virindami sultis, jų neužvirkite. Tuomet suverda visi vitaminai.

Oi, vos nepamiršau dar vieno svarbaus dalyko, kurį pati sužinojau jau baigusi šitą eksperimantą, – sultis, prieš verdant, pasirodo, reikia nukošti. Geriausia tai daryti per merlę. Jei neturite, nukoškite bent jau per smulkų kiaurasamtį - nieko smagaus pusė stiklainio obuolių marmalo.

Jei po viso šito cirko jūsų tapkės liko prilipę virtuvėje, vadinasi kažkuris iš maišų, į kuriuos vertėte obuolių išspaudas, buvo kiauras.