Prasideda viskas nuo džiovintų kiniškų grybų užmerkimo vandenyje. Naudojome 5 vnt. Jei turite šviežių grybų, galite pradėti nuo kito žingsnio.
Tas kitas žingsnis yra šaldytų krevečių užmerkimas šaltame vandenyje. Naudojome 300 g karališkomis arba tigrinėmis vadinamų. Čia vėl: jei turite šviežių, jums pasisekė – galite pradėti nuo krevečių išlukštenimo. Krevečių lukštų neišmeskite, praskalaukite juos vandeniu.

Pamokėlė, kaip išimti krevetės žarną. Na, jos gi irgi kuo tais minta, turi kokį tai virškinimo traktą. Įpjaunama išilgai visos nugaros. Peilio smaigaliu surandamas „siūlas“. Jis gali būti juodas, rusvas, baltas. Ištraukiamas. Krevetė švari.

Užverdamas vištienos sultinys. Turite tikro, pagaminto verdant vištą? Sveikinu. Jį ir naudokite. Kiti susiranda sultinio milteliais. Jei naudojote mirkytus grybus, galite supilti ir mirkymo vandenį – jame daug grybų skonio ir kvapo. Viso pasiruoškite 6 puodelius sultinio.
Sudėkite krevečių kiautus, kad sultinys gautų jų skonio. Kadangi vėlokai užmerkėme grybus, sudėjome ilgiau pavirti ir juos. Verdama 10 minučių.
Po to sultinys nukošiamas, kad liktų skaidrus – be jokių krevečių kojelių, uodegėlių ar kitų trupinių.

Lygiagrečiai ruošiamas įdaras wonton koldūnams. Nuotraukose matomi produktų kiekiai bus truputį didesni, nei tekste, nes pasigaminome daugiau koldūnų užšaldyti.
1/4 puodelio pupelių daigų. Smulkiai supjaustomi.

Kiniškas kopūstas. Tikiuosi, tiksliai išverčiau iš angliško „bok choy“. Jo reikėtų 1/2 puodelio. Smulkiai supjaustyto.

Dar įdedami 2 šaukšteliai smulkiai pjaustyto imbiero, 2 smulkiai pjaustytos česnako skiltelės ir šaukštelis sezamų aliejaus. Šitas geras labai skaniai kvepia. Išmaišoma.

Koldūnams gaminti naudojome pirktą šaldytą wonton tešlą. Ji iš karto supjaustyta mažais kvadratėliais, todėl labai patogu su ja dirbti.
Kraštus paprastai patepu vandeniu, kad geriau suliptų.

Įdėjusi šaukštelį įdaro, sulenkiu į trikampį. Po to užsuku visus tris jo kampus. Arba galite lipdyti visus keturis kampus iš karto. Naudojantis aukščiau nurodytomis produktų kiekių rekomendacijomis, gali reikėti 12+ wonton tešlos lapelių.
Koldūnai paruošti, grįžtam prie puodo.

Į puodą keliauja supjaustyti kiniški grybai. Negaliu užtikrintai pasakyti, ar visų jų grybų, ar tik mūsų naudotų, koteliai lieka kieti, todėl juos nupjauname ir išmetame. Kepuraites supjaustome.

Iš paskos keliauja žirniai su visomis ankštimis. 20 vienetų. Rasite pirkti plokščiųjų ankštinių žirnių (angl. snow peas) – naudokite juos. Na, ir krevetės. Dabar tegu visi šitie produktai vėl užverda. Druskos nereikia.

Palengva sudedame koldūnus. Jie išvirs per 3-4 minutes. Supylus sriubą į dubenukus, ji papuošiama pjaustytais svogūnų laiškais.

Skanu, labai skanu.

Naudojamos daržovės:

• moliūgas (sudėjau pusę, kitąkart dėsiu visą),
• pora morkų,
• saldi bulvė,
• pora skiltelių česnako,
• truputis imbiero (trečdalis to nuotraukoje),
• truputis raudonų lęšių.

Lęšius reikėtų užmerkti bent prieš pusvalandį.

Į užvirusį vandenį dedu sauso sultinio. Ragavau ir su jautienos sultiniu, ir su daržovių – abu tinka. Jei verdate mėsą, jos sultinys irgi tiks.

Daržovės supjaustomos patogiais gabalais ir suverčiamos į verdantį sultinį. Būtinai aptaškant sieną prie viryklės. Lęšius galima dėti pabaigoje, nes jie, pasirodo, gana greitai išverda.

Štai tokio tirštumo reikalas verda. Iš jo bišk per skysta sriuba gavosi. Kitąkart naudosiu mažiau vandens.

Pagardinimui, visai ne mažiau svarbiam, turėtų būti naudojamos pirmiausiai moliūgo sėklos, o po to jau ką turite – sezamo sėklos, migdolai, saulėgrąžos, kedrinės pinijos ir pan. Migdolus reikėtų perskelti, nes bais dideli gaunasi palyginus su kitomis sėklomis.

Šitą gerą reikia apkepti sausoje keptuvėje. Labai patogu tai padaryti, kol verta daržovės. Į keptuvę reikėtų pirmiausiai dėti stambiausias sėklas, nes smulkios, sudėjus jas irgi pradžioje, gali sudegti. Pabaigoje įberiama daržinės ciberžolės, a.k.a. kurkuma.

Dar pagardinimui naudojamas kietas ožkos sūris. Jis labai maloniai aptirpsta karštoje sriuboje. Ir, ne, kietas ožkos sūris nesmirda.

Suminkštėjus daržovėms, pasitelkiamas blenderis ir galutinai apdergiama virtuvė.

Sutrinta sriuba pilstoma į dubenėlius ir užbarstoma sėklomis bei sūriu. Skonis neišpasakytas. Tai yra mano naujas mėgstamiausias receptas. Tik čia ji tokia skysta gavosi. Kai man ją pagamino pirmąkart, šaukšte košė stovėjo. Vat tokia yra teisinga sriuba.

O virtuvėje, spintelėje laukė brokolis. Niekad anksčiau ne tik neviriau, bet gal net nebuvau ragavusi brokolių sriubos. Bet kažką išbūriau. Sriuba gavosi atitinkanti vakaro nuotaiką – prevencija visoms sezono ligoms. Prieš pasimatymą valgyti nevertėtų – po tokios sriubos pabučiuota varlė princu gali ir nebepavirsti.

Brokolio galvą, nemažą, nuploviau ir nupjausčiau žiedynus. Jo kotą irgi viriau, kad atiduotų visą gerą, ką turi.

Dar pasipainiojo bulvė. Nulupau, pasmulkinau. Vienišai morkai artėjo deadline’as. Irgi išviriau. Poro žalią uodegą sultiniui sunaudojau. Jei būčiau radusi namuose juodų pipirų žirneliais, būčiau gal irgi panaudojusi.

Daržoves suverčiau į jau užvirusį vandenį. O to vandens buvo tiek, kad daržovių jis neapsėmė. Kai jos bišk suminkštėjo, tuomet jas beveik apsėmė. Jei kartosiu, manau, pjaustysiu brokolius smulkiau, bei pilsiu vandens dar truputį mažiau, kad sriuba tirštesnė būtų.

Viriau gerų 20 minučių. Tuomet šakute išrankiojau poro lapus, brokolio kotą.

Likusių suplanuotų ingredientų neviriau. Tai buvo poro baltesnės dalies mirtinas kiekis, česnako dvi skiltelės, paskutinės petražolės iš vazono, ~120 g daniško mėlyno pelėsinio sūrio. Tiesiog suverčiau į puodą.

Puode visa tai atrodė nelabai simpatiškai. Įbėriau druskos. Nedaug, nes sūris jau yra sūrus. Ir maltų juodųjų pipirų. Ne tiek, kiek negaila, bet tiek, kad jaustųsi. Ką dar galbūt būčiau bandžiusi, jei būčiau ką nors turėjusi, – kvepiančiuosius pipirus ir muskato riešutą.

Sutryniau blenderiu. Gana greitai ir daugiau nieko nedėjau, tai pakartotinai nebešildžiau.

Gerulė tokia gavosi. Kvape ir pirmame skonyje pelėsinis sūris pridengia visą svogūninį-česnakinį reikalą. Bet ties puse šaukšto liežuvio paviršius pajaučia antigripinį užtaisą. Šįryt, galvodama apie bendrakeleivius, su kuriais automobilyje praleisime bent penkias valandas, pusryčius pasirinkau švelnesnius.

Pirmiausia pasiruošiau bulvių košės. Siūloma daryti iš 2 bulvių. Maniškės tokios labai didelės pakliuvo.

Nuplikiau ir nulupau 6 didelius pomidorus. Bais patogu juos kryžmai čiut įpjauti prieš plikant – tada oda beveik pati nusiraito.

Supjaustytus pomidorus alyvuogių aliejuje kepiau. Karštai. Įbėriau kapotas kelias skilteles česnako, pjaustytos žalios petražolės, džiovinto mairūno, druskos, vos vos Tabasco padažo, indiško kario nekukliai. Šitą visą gerą suverčiau į puodą.

Čia jau tiršta buvo labai labai. Dar kelis kartus perskaičiau komentarą, įsitikinau, kad jame apie vandenį nė puse žodžio neužsimenama. Palikau tą klausimą asmeninei interpretacijai ir poreikiams.

Apkepiau maltą jautieną. Nemažai paėmiau, turėjo būti minimum pusė kilogramo (nebeatsimenu gi tiksliau). Druskikė, kardamonas ir mairūnas. Irgi suverčiau į puodą.

Porą svogūnų smulkiai supjausčiau ir apkepiau. Labai gi patogu, kad viskam tinka ta pati keptuvė – mažiau indų plauti reikia. Druskos, kario. Į puodą.

Galiausiai apsisprendžiau bišk pasiskystinti reikalą virintu vandeniu. Užkaitinau dar visą buzą, bet jau ilgai neviriau.

Jau lėkštėje pabarsčiau fetos tipo sūriu. Jis davė tokio sūrumo. Ir prie visko labai tiko bagetės riekės, pakeptos su česnakiniu sviestu (sviestas sumaišomas su trintu česnaku, galima plius tarkuoto sūrio, tepamas ant riekių, kepama orkaitėje).

Praėjau nuo gal puskilogramio kiaulės kumpio. Jį supjausčiau gabalais ir sudėjau virti. Iš to gavau sultinį ir mėsą sriubai.

Supjausčiau gabalą moliūgo. Tikriausiai beveik 2 kg.

Dar keletą bulvių supjausčiau. Su tuo turėjau nedidelį nutikimą, panašų į man karts nuo karto nutinkančius. Gaminau pas tėvus. Apsižiūrėjau prieš pradėdama, kad bulvių jie turi. Kai jau ruošiausi jas lupti, supratau, kad kreivai žiūrėjau, nes turi jie burokėlių, o ne bulvių. Gerai, kad parduotuvė beveik kieme.

Suverčiau moliūgą ir bulves į mėsos sultinį. Žiūrėjau žiūrėjau į tą puodą. Dar turės tilpti morkos ir svogūnai. Ir mėsa. Ir vandens daugiau įpilti norisi. Dar pradėjau galvoti, kaip labai apdergsiu virtuvę bandydama tą gerą blenderiu pertrinti. Kaip labai mama neapsidžiaugs radusi vaizdelį po tokio gaminimo.

Susiradau uogienėms gaminti skirtą puodą. Na, tokį katilą, tūrio kaip pusė Lazdynų baseino. Perpyliau reikalą į šią didesnę talpą.

Supjausčiau porą svogūnų ir kažkiek morkų.

Sudėjau juos kepti ant sviesto. Ir kepdama galvojau, kad gal daugiau šito gero reikėjo, bet jau neturėjau laiko papildomų pjaustyti.

Virtą mėsą išsaugojau nuo virtuvėje apsilankiusio tėčio. Vakar gaminau labai panašią moliūgų sriubą, bet kiaulienos neviriau, o supjausčiusi mažais mažais gabaliukais, apkepiau. Tąkart man norėjosi, kad ji būtų minkštesnė, todėl šiandien gaminau kitaip.

Sumaliau virtą kiaulieną smulkiai. Jei neklystu, šitą mėsmalę naudojo dar mano močiutė.

Įdėjau sojų grietinėlės. Daug, gal aštuonis šaukštus. Šitą gerą atradau visai neseniai. Pastebėjau naudojamą kituose bloguose. Much more patogiau, nei įprasta grietinėlė, kurios paprastai būna labai gaila, kai tenka išmesti nesunaudotą likutį arba apskritai nusipirktą, bet taip ir nesulaukusią, kol atrasiu laiko gaminti sumanytą patiekalą.

Dar įdėjau druskos ir pipirų. Nežinau kuo tai paaiškinti, bet vakar, gamindama moliūgų sriubą, druskos irgi iš pradžių įdėjau kaip tai per mažai.

Blenderis ištikimasis pagalbininkas greitai susidorojo su visu katilu. Vakar, kai tryniau daržovės namuose, dar turėjau pramogą stebėti Bitę, kuri, tupėdama ant palangės, visaip raukėsi nuo iš puodo sklindančių garų ir blenderio burzgimo.

Atgal ant viryklės. Subėriau ir išmaišiau maltą mėsą.

Nebereikia čia labai virti – visi ingredientai sušyla ir to užtenka.

Skani sriuba. Ir soti. Ir nelabai riebi.

O Mama juokėsi iš mano eilinio apsiskaičiavimo ir nekukliai apšnerkštos virtuvės. Sakė: “Skaniai tu gamini.. Tik kiekiai – kaip daugiavaikės motinos.”

O čia galima rasti dar keletą moliūginių patiekalų.

Neskaitant visokių sodybos apželdinimo, mezgimo ir kitų gudrybių, ten yra labai neblogų pyragų ir sausainių receptų. Šiandien toje pusėje knygos, skirtos receptams, susiradau pomidorų sriubą.

Tik perskaičius receptą, tapo aišku, kad ji man nelabai patiks, nes bus per skysta. Bet nusprendžiau principingai laikytis recepto, kas man retai pavyksta, ir pagaminti sriubą taip, kaip tikroms kolūkietėms rekomenduojama.

Nelabai žinodama, kokia mėsa tinkamiausia sultiniui, parduotuvėje išsirinkau jautienos antrekotą su kaulu. Jį supjausčiau (ar kaip bepavadinsime kaulų laužymą) ir sudėjau į dar šaltą vandenį.

Ilgai viriau. Labai ilgai. Kolūkietės vadovėlis šiam sultiniui rekomenduoja 2-3 valandas virimo. Tai beveik tris ir pavariau. Jau link pabaigos sudėjau dvi stambiai pjaustytas morkas, vieną pusiau perpjautą svogūną, saliero šakelę, penkis juodus pipirus, vieną lauro lapą, druską.

Galiausiai visas reikalas buvo nukoštas, atskiriant sultinį nuo prieskonių ir kt.. Mėsą galima suvartoti su, tarkime, garstyčiomis. Beje, gavosi labai minkšta ir jau tvarkingai atšokusi nuo kaulų. Nors man labiau knietėjo ją supjaustyti ir suversti į sriubą. Bet laikiausi pažado sau – laikytis instrukcijų.

Supjausčiau keturis didelius, gerai įnokusius pomidorus. Išpjoviau tik žalias dalis, kur palei kotelį būna.

Troškinau pomidorus atskirame puode be jokių riebalų. Kadangi jie patys turi savyje gana daug skysčio, net nebandė svilti ar pan.

Jau išplerusius pomidorus sąžiningai tryniau per sietelį. Tryniau ir keikiausi – blenderiu būtų žymiai greičiau. Ir neliktų nesutrintos žievelių ir sėklų buzos.

Pomidorų masė kapsėjo tiesiai į sultinį, kuriam užvirus subėriau saują nuplautų ryžių.

Tada atėjo mama ir viską sugadino. Na, gerai, ne viską – išgelbėjau sau dubenuką sriubos su dar ne pilnai išvirusiais ryžiais, užtat tiksliai pagal receptą. O ji, nieko nuostabaus, nusprendė, kad sriuba yra per skysta ir ėmėsi jos gelbėjimo papildomais daržoviniais ingredientais.

Šaukštas grietinės prieš valgant. Na, taip, skysta. Trūksta ar pomidorų gabaliukų, ar mėsos, ar bulvės.. Bet gi pagaliau pagaminau kažką tiksliai laikydamasi recepto.

Beje, jei kas turite skanios ryžių pomidorinės sriubos receptą, būkite geri – atsiliepkite komentaruose. Mano turimuose spaudiniuose pomidorinės sriubos kokios tai neteisingos – tai su paprika, tai šaltos, tai dar kokios, neatitinkančios mano svajonių pomidorinės sriubos vizijos.

Nuo virtos jautienos likusį sultinį sunaudojau sriubai, panašiai į jau kažkada aprašytąją. Skirtumai:

• nebedėjau sriubos prieskonių, naudotų jautienos virime;
• vardan tirštumo įdėjau kelis šaukštus perlinių kruopų (paprastai jų turiu žvejybos reikmėms..);
• morkas su svogūnais apkepinau ir sudėjau pabaigoje vietoje pievagrybių – priduoda gražesnę spalvą;
• pabaigoje įbėriau raudonėlio.

Visai gerai buvo vėlyvą vakarą apsireiškusių Lino ir Kolegės pamaitinimui.
Ne, mielieji, Skype nerašysiu message, kada ir ką gaminu.

Pasidariau iš faršo nedidelius kukuliukus. Susipjausčiau porą bulvių, didelę morką. Kartu su keletu juodų pipirų bei poro lapais suverčiau visa tai į verdantį vandenį. Ir dar druskos įbėriau.

Jau virdama sugalvojau ir porą perpjautų česnako skiltelių įmesti.

Smulkiai supjausčiau didoką svogūną ir ne taip jau mažai pievagrybių.

Apkepiau alyvuogių aliejuje. Kaip post factum paaiškėjo, vertėjo tam rinktis sviestą.

Apkeptus pievagrybius su svogūnu supyliau į sriubą.
Sumoje virimo trukmė gaunasi visai neilga.

Prieš patiekiant ištraukiau poro lapus, česnakus ir net pagavau kelis pipirus.
Mėgstu tokias sriubas. Bet gal vien kiaulienos kukuliai būtų kiek minkštesni, man labiau patiktų.

Naudojau: 4 svogūnus, 4 nedideles raudonas paprikas (tinka ir kitų spalvų), ~200 g dėdės paruoštų raugintų kopūstų, pusę puodelio grietinės (turėjo būti 125 g grietinėlės), 4+ šaukštus balto stalo vyno, vištienos sultinį, druską, pipirus.

Svogūnai smulkiai supjaustyti ir apkepti. Nesivarginau dėl taisyklingų kubelių ar panašaus velnio – vis tiek sriuba dar bus trinama.

Iš paskos suėjo pjaustytos paprikos ir rauginti kopūstai. Dar šiek tiek pakaitinau.

Lygiagrečiai užviriau 1+ L vandens, įbėriau kelis šaukštus sultinio. Ten ir suverčiau visas apkeptas daržoves. Paviriau ~20 minučių, įberiau druskos ir pipirų.

Visą tą marmalą sutryniau smulkintuvu. Supyliau vyną ir grietinę. Recepte šiaip buvo parašyta tiršta grietinėlė, bet gi turiu talentą parduotuvėje iš lentynos užsižiopsojusi pasiimti ne tą, ką reikia, o paskui tingėti eiti dar kartą.

Vėl ant viryklės. Truputį pakaitinau, neužviriau.

Papuošta poro šiaudeliais iš ankstesnio įrašo.

Gavosi raugintų kopūstų kvapo ir morkų spalvos svogūnų sriuba. Gal ir kabinėjuosi, bet skonius atpažinau, rodos, visų pagrindinių ingredientų ir negaliu vienareikšmiai vadinti šios sriubos Paprikų sriuba. Kaip minimum – Paprikų-raugintų kopūstų sriuba.

Ir nesu tikra, ar taip ir turėjo paprikas permušti visi kiti skoniai bei kvapai, ar tik man taip gavosi, ar viskas čia normaliai, o man dėl šiomis dienomis kiek padidėjusio receptorių jautrumo, paprasčiausiai vaidenasi.

Sriubų enciklopedijoje aptikau super puper būdą sunaudoti ir tą likutį. Tuo pačiu išsprendžiant trintų daržovinių sriubų puošybos klausimą.

Poras supjaustomas plonais šiaudeliais.

Pamiltuojame. Kukliai. Kiek prilipo, tiek užteks.

Apkepame aliejuje. 30-45 sekundes. Siekiant neprarasti situacijos kontrolės, patogu apkepinėti po didelį šaukštą.

šiame etape aš dar supratau, kad nė velnio nesutaupysiu ant poro uodegos sunaudojimo, jei kepimui sunaudosiu pusę puodo aliejaus. Ir todėl nusprendžiau kepti čiut palenktos keptuvės šone. Ir dar – tai reikia daryti prieš ko nors kito, didesnio kepimą toje keptuvėje, kad ir likęs aliejus nenueitų veltui.

Ryt paklausiu tėvų, ar neturiu šaknų Suvalkijoje.

Iš aliejaus iškeltus porus nusausiname. Nuriebalinimo klasika – džiovinimas ant popierinio rankšluosčio.

Pats tas po žiupsnelį į sriubos dubenuką.

Tiesa, panašu, kad kiek perkepus, arba gal per plonai supjausčius, galima išgauti šieno skonį.

Įsigijau 2 kg svorio gražuolį. Sąlyginai mažas. Trumpas šios sriubos ir daugiau receptų čia.

Pirmiausia moliūgas išskobiamas. Čia taip nepatogiai elgiausi, nes moliūgo kiautą ketinau panaudoti kitam receptui.

Sėklos išimamos. Sriubai reikalinga jo minkštoji dalis – “mėsa”. Ji supjaustoma kubeliais ar panašiais į tokius.

Susipjausčiau nemažą svogūną ir porą skiltelių česnako. Juos pirmiausia ir apkepiau svieste.

Iš paskos keliauja pjaustytas moliūgas. Nekukliai pabarsčiau kario.

Kiek patroškinusi pyliau vyną (~100 ml). Specifiniai reikalavimai jam nėra keliami. Naudojau ispanišką stalo vyną Pucela.

Pakaitiname iki vyno užvirimo.

Verčiame moliūgo marmalą į sultinį. Už užsiviriau gerą puslitrį.

Iš paskos parėjo grietinėlė (200 g). Kartu buvo druska, malti juodieji pipirai, maltas muskato riešutas.

Verdame kol suminkštės moliūgo gabaliukai. Tai jau neilgai.

Nukėlę nuo viryklės, ingredientus sutriname smulkintuvu.

Beveik tokia pati lengva kaip ir Trinta morkų sriuba. Visos kalorijos – grietinėlėje. Gal tik kitą kartą darysiu ją kiek tirštesnę. Skanus šiaip reikalas.

Nors originaliai žuvienė buvo ruošta iš upėtakių, aš tam panaudojau šaldytos glazūruotos aliaskinės rudagalvės menkės filė ir kuojas. Taip nutiko todėl, kad medžiojau ne upėje, o savo šaldiklyje ir parduotuvėje.

Pirmieji ingredientai sriubai – menkės filė, stambiai pjaustytos kuojos ir svogūnas. Sumečiau viską į verdantį vandenį.

Po 5 min. virimo išgriebiau menkę. Visa kita palikau dar pusvalandžiui – bus sultinys sriubai. Jei verdamas ne toks rinkinys, o upėtakiai ar kokios kitos vertingos žuvys, sultiniui paliekami nuo mėsos atskirti jų kaulai, odos, galvos, pelekai, uodegos.

Po tokios trumpo virimo jau būna nesudėtinga atskirti mėsą nuo kaulų. Tačiau, kaip paaiškėjo, menkės filė kaulų nėra. Vadinasi, ir viriau ją be reikalo. Tiek to, supjaustome.

Supjausčiau svogūną. Jei neturite tokio monstro, du padoraus dydžio svogūnai irgi bus OK.

Bandžiau, kaip parašyta kažkur komentaruose, prieš pjaustant svogūną, jį atšaldyti. Nesuveikė – vis tiek visas akis išėdė. Bet čia gal jau svogūnas kaltas, nes nepadėjo ir pjaustymas vandeniu sušlapintu peiliu.

Svogūną apkepiau svieste su uogine paprika. Kaip vėliau paaiškėjo, pastarosios būtų užtekę ir pusės nuotraukoje matomo kiekio. O standartiniams skrandžiams tai netgi būtų riba.

Nulupau 4 pomidorus. Nesu tikra ar tai galima vadinti nulupimu, gal greičiau apipjaustymu. Išėmiau sėklas, supjausčiau nedideliais gabalėliais. Tai turbūt ilgiausiai užtrukęs šios žuvienės ruošimo etapas.

Trys žalios paprikos. Būtent žalios naudotos tik dėl spalvos. Čia nesiterliojau su jokiais lupimais, tik išėmiau sėklas ir supjausčiau.

Pomidorus, paprikas ir apkeptus svogūnus sudėjau į jau nukoštą, verdantį sultinį. Beje, nukošinėti sultinį geriau per kuo smulkesnį tinklelį. Netgi merlę, jei turite.

Kartu pareina 4-5 lauro lapai bei druska.

Po vėlgi 5 minučių, išjungiau viryklę, sudėjau menkės gabalėlius.

Prieš valgant yra labai smagu išgraibyti iš puodo lauro lapus

Tikrai skani sriuba. Sakė, dar galima grietinę į ją talpinti. Bet nebūtina.

Pradėjau nuo galo. Pasipjausčiau kubeliais tris riekes elementaraus batono.

Pakepiau ant sviesto.

Atidėjau į šalį. Keptuvė atiduodama kitiems produktams.

Supjausčiau vieną svogūną. Nepersistengiau smulkindama, nes vis tiek ketinau sriubą trinti.

Radau šaldytuve likutį šalto rūkymo šoninės. Supjausčiau ir ją.

Supjausčiau keturias nemenkas bulves.

Ir meine liebling voveraitės. Stambesnes truputį papjausčiau. Tuo savo grybų išteklius kuriam laikui ir pabaigiau.

Visą tą pjaustinį suverčiau į keptuvę. Believe me, koks aromatas. Šoninė, svogūnai, grybai. Sąžiningai, sudvejojau, velniam man ta sriuba, jei jau dabar galiu skaniai pavalgyti.

Paraškiau nuo palangės raudonėlio. Keletą lapelių atidėjau sriubos papuošimui, visa kita - supjausčiau ir į keptuvę. Dar įdėjau druskos.

Tvarkingai sukepęs marmalas paruoštas sriubai.

Užviriau pusę puodo vandens, įdėjau šaukštą vištienos sultinio, suverčiau į jį kepinį.

Paviriau gal dešimt minučių. Ne daugiau.

Nukėlusi sutryniau blenderiu.

Į paruoštą sriubą įbėriau pirmu punktu pasiruoštų apkepto batono gabalėlių. Gal ir gražiau būtų, jei jie būtų truputį smulkesni. Šaukštas grietinės. Bet skanu ir be jos.

Kažkada, atostogaujant Papėje (LV), vienas kaunietis žvejys mane pamokė žuvienės recepto. Geras buvo receptas, bet, retai naudodama, jį praktiškai pamiršau. Tai dabar būriau maždaug iš naujo.

Žuveliokus truputį papjausčiau. Nesmulkiai, tik kad skersi puode neužstrigtų. Beje, naudojamos kuojos, raudės, gal koks plakiukas dar galėjo pakliūti.

Paviriau vardan sultinio. Nukošiau. Jei verdate visišką smulkmę, pagalvokite, gal verta ją virti iš karto surištą į merlę.

Jei tarp nukošto reikalo yra kiek didesnių gabalėlių galima pasiterlioti bei atrinkti keletą ir pačiai žuvienei. Mind mėsą prie nugaros – ten smagiausi kauliukai. O šonkauliai iš virtos žuvies labai tvarkingai išsitraukia.

Užviriau tą patį sultinį. Supyliau į jį puodelį stebuklingų perlinių kruopų. Stebuklingos, nes tinka ir žvejybai ir maistui.

Lygiagrečiai papjausčiau svogūnų (labai nekukliai), bulvių (bent porą).

Apkepiau svogūnus ir bulves svieste.

Tuo metu perlinės kruopos jau bus pavirusios, skubiai suverčiame kepinį į puodą.

Iš žalumynų naudojau tik svogūnų laiškus su maža galvute bei krapus.

Juos sudėjau į žuvienę virimo pabaigoje kartu su prieskoniais. Nepasivarginau ir naudojau prieskonių mišinį Seafood & Fish. Tik druskos truputį papildomai pridėjau.

Galiu pasikartoti, jog mėgstu tirštas sriubas.

Gavosi dar ir skaniau, nei, kad anksčiau pavykdavo. Gal svogūnų anksčiau nekepdavau, prieskonius kitus naudodavau. Pati nebežinau.

Receptas po mamos intervencijos.

Apkepama smulkiai pjaustyta šoninė, svogūnas, voveraitės. Į keptuvę dedama paeiliui.

Lygiagrečiai puode verdami ryžiai. Suverčiamas kepinys, įdedama pjaustyta bulvė. Jau prie virimo pabaigos įberiama labai mažai kmynų, įpjaustoma pusė pomidoro, petražolių, krapų, druskos.

Lyg ir nieko nepraleidau.

Išdorotas, nuplautas voveraites supjaustome. Tik stambias. Labai nesmulkiname.

Kiekis? Daug.

Smulkiai supjaustome ir apkepame nedidelį svogūną.

Kaskart žliumbiu taip, tarsi daryčiau tai pirmą kartą. Bandžiau pjaustyti svogūnus nekvėpuodama. Bandžiau su plaukimo akinukais. Niekas nepadeda.

Verčiame voveraites į tą pačią keptuvę, pas svogūnus. Troškiname uždengę. Išbėgusios grybų sultys duoda nepakartojamą skonį sriubai. Bet, kaip tik dėl tų sulčių silpnesnių skrandžių valgytojai grybus prieš kepdami turėtų trumpai apvirti. Nesu tikra, kas nuo jų darosi – manęs neveikia, - bet gamindama šią sriubą tėvams, jų pageidavimu voveraites apverdu.

Iš tikrųjų labai norėčiau įrašyti ir įdėti į blogą tą dievišką kepančių svogūnėlių ir voveraičių aromatą. Tai yra nepakartojama.

Sriubai pasiruošiame 0,5+ puoduko ryžių. Beplaunant ryžius man kilo keistas klausimas. Naudodama birius ryžius, juos visuomet praplaunu, tačiau niekada neplaunu ryžių pakeliuose (paruoštų virimui, po 100 g arba 125 g). Gal kas prieš virdami plaunate ryžius pakeliuose?

Užvirus vandeniui, įdedame šaukštuką/kubelį sultinio. Sveikinu nepatingėjusius išsivirti tikro sultinio. Jį ir naudokite. Suberiame ryžius.

Supjaustome trejetą nedidelių bulvyčių. Jas dėsime į sriubą po ~10 minučių nuo ryžių virimo pradžios. Ne vėliau. Kartu su bulvėmis į puodą keliauja ir apkeptos voveraitės.

Sriubą darau tirštą. Tokias mėgstu. Savaitgalį būdama pas tėvus bandžiau prisiminti receptą (negaminau šios sriubos mažiausiai metus):

Aš: O bulvių dėdavau į ją?
Mama: Nežinau. Pamenu tik, kad buvo labai skanu.
Tėtis: Kokios dar bulvės? Ten gi vien grybai būdavo.

Šiek tiek pavirę, įdedame druskos, šaukštelį kmynų bei porą – trejetą šaukštų pomidorų padažo. Verdame dar keletą minučių.

Galiausiai suberiame smulkintus krapus. Valgome.

Tai yra antra sriuba, kurią galėčiau valgyti kasdien. Dvi savaites. Gal ir ilgiau.

Jei artimiausiame turgelyje rytoj nerasite grybų, aukitės guminiakus ir varykite patys į mišką erkių rinkti. Ne ištisus metus juk voveraičių būna.

Supjaustome porą nedidelių bulvių, smulkiai sutarkuojame morkytę, pusė galvos svogūno, pora lauro lapų, kvepiantieji pipirai (čia turiu prisipažinti – neturėjau atskirai nemaltų kvepiančių pipirų, todėl naudojau keletą skirtingų pipirų iš jų mišinio).

Kai užverda vanduo, pirmiausia suverčiame bulves. Tuomet imamės burokėlių pjaustymo. Kuo smulkiau (proto ribose) viską pjaustysite, tuo greičiau išvirs.

Suverčiame burokėlių lapkočius ir pirmojoje lėkštėje likusias daržoves bei prieskonius į sriubą.

Į verdančią sriubą įdedame kubelį, kadangi nusprendžiau išmėginti birų, o ne presuotą, tai mano atveju – šaukštelį – sultinio.

Valgant daugiau nei vienam asmeniui galima žaisti žaidimą – kuriam paklius į lėkštę svogūnas, tas po valgymo plaus indus.

Šiaip siūlau prieš patiekiant išrankioti svogūnų galvas, lauro lapusi ir pan. džiaugsmą iš sriubų.

Išverda gana greitai. Čia juk tik daržovės.

Jau prie virimo pabaigos įdedame visai mažai cukraus ir pomidorų padažo. Labai nekenkia dar kokių žolių primesti. Aš jas tiesiog pamišau.

Patiekiama įmaišius šaukštą šaukštą grietinės.

Panašios burokėlių lapkočių sriubos dar gali būti su mėsa, gal net grybais. Čia pateiktas turbūt pats primityviausias receptas.

Kaip reta, pirmiausia tvarkingai susipjausčiau reikalingus ingredientus. 3 svogūnai. Smulkiai. Prieš tai nesidažykite.

Beveik 0,5 kg morkų. Irgi smulkiai.

Saliero šaknis, gumbas ar kaip jį bepavadinsite.

Dvi gigantiškos bulvės. Šįkart Maximoje prisižiūrėjau tokio dydžio bulvių, kad net sudvejojau ar ne iš Černobilio jas veža.

Nedidelis pundelis krapų.

Puode, svieste apkepami svogūnai. Po to sudedamos kitos daržovės – morkos, saliero šaknis, bulvės.

Apkeptos daržovės užpilamos 1 L vandens. Įdedama druskos ir pipirų. Verdame ~15 min.

Išvirus daržoves, traukiame blenderį ir darome daržovių tyrelę. Fantazijos neįjunginėkite, nes bus nebeskanu.

Prieš pat patiekiant į sriubą (jau lėkštėje) įdedame porą šaukštų grietinėlės, kurią pamiršau nufotografuoti, ir šiek tiek jau anksčiau supjaustytų krapų. Skanaus.

Besiruošdama šios sriubos gaminimui patingėjau nusirašyti receptą iš knygos. Tai nufotografavau jį. Praktiškai galiu užpatentuoti apsipirkinėjimą žiūrint ne į popierinį raštelį, o į fotoaparatą. Jei ką nors už tokį cirką apsauga išmes iš parduotuvės (parduotuvėse negalima fotografuoti), tai čia buvo ne mano idėja.

Supjaustome 3 kietai virtus kiaušinius. Kiaušinius ir bulves virti užstatome tuo pat metu. Bulvės išvirs, kaip tik ant šaltibarščių ruošimo pabaigos.

Supjaustome porą agurkų, dėl kurių į parduotuvę einame du kartus. Negaliu tiksliai paaiškinti kodėl taip nutiko, nes kažkur dingo atkarpa tarp agurkų įsidėjimo į parduotuvės vežimėlį bei ieškojimo namuose su tikslu juos supjaustyti.

Naudojame marinuotus burokėlius. Pusės stiklainio užteks. Standartinis burokėlių stiklainis – 500 g.

Visada šaltibarščius darydavau su kefyru. Šian nusprendžiau išmėginti kokį tai spec. rūgpienį šaltibarščiams. Pagrindinis plika akimi pastebėtas skirtumas – šitas rūgpienis tirštesnis už standartinį kefyrą.

Supjaustome krapus. Juos naudosime ir šaltibarščiams, ir virtoms bulvėms.

Bulvės jau išvirė. Viską keliame į lėkštes, apibarstome krapais ir maitinamės.

Laikantis mano čia minėtų ingredientų kiekių, gaunasi gana tiršti šaltibarščiai. Šaukštas dar nestovi, bet, pilant į lėkštę, samčio turinys ne tolygiai išsisklaido, o kaupiasi į krūvą.