Knyga patiks rimtai nusiteikusiems kepti duoną namuose, bet dar ne per daug tame patyrusiems. Aprašoma nuo pačių pagrindų – įvairių miltų, mielių, kitų sudedamųjų dalių ir jų santykių. Išsamiai nupasakotas minkymas, kildymas, paruošimas kepti. Po trečdalio knygos praktiškai pasijutau galinti iškepti duoną be jokio recepto. Kadangi iki šiol duoną kepiau vos kartą, tai man toks pojūtis – didelis žingsnis.

Pateikiamas pagrindinis duonos receptas ir jo variacijos, taip pat įdomių sudėtingesnių receptų, pavyzdžiui, fokačijos, duonos lazdelių, turkiškos duonos. Norintiems išbandyti ką tai ypatingo – detalus paaiškinimas, kaip pasigaminti raugo, kurį, kepdami duoną, galėsite naudoti vietoje mielių. Sako, kad tam nereikia talento, tik šiek tiek laiko. Visiškai neturintiems laiko – keli duonos be mielių receptai, jos nereikia kildinti.

Ir, žinoma, saldžių duonos gaminių skyrius: prancūziški raguoliai, įvairios bandelės, sausainiai, blynai. Pastaruoju metu duonos naudoju labai mažai, bet bevartant knygą radosi įkvėpimas. Ir ką kepti užsinorėjau, ir duonos užsimaniau. Praktiškiems patiks patarimai ir netgi receptai, ką veikti su senstelėjusia duona, – apkepas (!), duonos ledai (!!), dilgėlių pesto (!!!).

Jei norite „pavartyti“ knygą, čia yra jos ištraukų PDF formatu. O aš artimiausiomis savaitėmis būtinai pabandysiu kepti ką iš duonos gaminių.

Turėjau seną, baisią, praplyšusią, primityvią kėdę. Turbūt iš IKEA.

Senokai akis badė. Reikėjo ją paslėpti arba ką nors su ja padaryti. Tai padariau.

Šeštadienį numyniau į medžiagų turgų. Šita yra viena mano mėgstamiausių vietų mieste. Nusipirkau storo medvilninio audinio pusmetrį. Tiesa, pakeliui neatsispyriau dar vienam šalikėliui ir kokiai tai plunksnų gėlei, kuria nežinau, kur puošiuosi.

Darbas užtruko 3 valandas. Nes siuvau audinio kraštus, kad gražiai kėdės detales apgultų. Jei būčiau turėjusi aparatą, sąsagomis prikalantį audinius, popierius ar ką tik nori prie stambių paviršių, manau, būčiau apsisukusi ir per valandą.

Rezultatu esu labai patenkinta.

Turint šaldytuve mažai vietos ir nesiekiant aukštumų ekologijos bei ekonomijos srityse, dubenukus galima uždenginėti aliuminio folija. Pakankamai patogu. Bokšto nepastatysi, bet gi pirma sąlyga ir buvo mažai vietos šaldytuve.

Vienas pirmųjų dalykų išgirstų iš mano dabartinės sugyventinės buvo “We have to think about environment”. Namuose turime ekologiškas priemones viskam, kam tik tokios buvo sukurtos. Ir šiuose namuose aš dubenukus uždenginėju daugkartinėmis įvairių dydžių celofaninėmis kepuraitėmis gumos juostelėmis kraštuose.

Jau žinodama tris būdus uždengti dubenukus, galvoju, kad tokių egzistuoja ir daugiau, ir gal geresnių. Žinote? Pasidalinkite.

Tai aš čia apie tai, kad plakimo šluotelė yra labai tinkamas daiktas lietinių tešlos maišymui. Pastaba atvejui, jei rasis daugiau tokių nebandžiusių.

Papildymas:
Tik neplakite tešlos, nes oro burbuliukai sugadina blynus.

Spėju, daugelis nustebo. Paaiškinimai:

• Neseniai atsikrausčiau į šiuos namus, dar nesukaupiau begalybės stiklainių su velnias_žino_kuo;
• Metu lietuvišką įprotį visuomet ir visko turėti šaldytuve, stengiuosi gaminti maistą vienam valgymui;
• Vaisius ir daržoves, kurių dabar valgau bais daug, aliejų, dar neatidarytus konservus (daržoves, padažus ir pan.) laikau ne šaltai;
• Apsipirkimo dienos yra penktadienis ir šeštadienis;
• Pusvalandį atgal ten dar buvo sviestas.

Jis čia toks neišbaigtas, bet principas matosi – palubėje matomi dujų ar kažkokie kitokie vamzdžiai yra apsukti karoliukais. Taigi labai netikėta ir todėl labai smagu gali būti nesimpatiškus vamzdžius padailinti kokiais nors vėriniais, storu lininiu špagatu, skiautiniais, pakabinamomis kišenėmis ar pan.

Jei niekas nesugrius, ryt bandysiu šiuos popieriukus ir naują receptą.

Antipasti (it.). Nerealus jausmas yra ties kas antru užkandžių receptu ar nuotrauka šaukti “Taip, aš tai mėgstu!”, o ties likusiais kitais – “Taip, aš noriu tai išbandyti!” Daug idėjų, ką galima sudėti ant pakeptos ciabatta ir kitų įdomynių. Daržovės, sūris, žolės. Juk vynas ne tik su alyvuogėmis vartojamas!

Skyrius apie fast food’ą davė naujų idėjų picoms. Jas tikrai galima padaryti keistas. Kitokias. Išlaisvinam fantaziją ir pamirštam lietuviškus etalonus.

Sriubų skyrius irgi labiau tarnauja kaip kelrodis, nei konkrečių receptų rinkinys. Paliekame vietos vaizduotei bei interpretacijai. Pagrinde daržovinės, tirštos.

Ir, o taip, čia negalėjo nebūti pasta (it.) – makaronų – skyriaus! Kas skanu, kas nauja, kas idėjos. Makaronai yra gerai.

Vėlesni skyriai yra truputį mažiau gerai, bet vis tiek verti skaitymo.

Daugiaryžiai (risotto it.) – man kruopos patinka sąlyginai biriu, o ne košės pavidalu, tai tik susirinkau idėjas priedams.

Salotos – yra šis tas naujo, bet kažkuo labai nesužavėjo.

Žuvies skyrius tik vidutiniškai naudingas, nes labai retas lietuvis iš Pašilaičių daugiabučio kepa vakarais šviežius aštuonkojus lauko kepsninėje. Bet yra ir įgyvendinamų receptų.

Mėsos skyriuje irgi daug dėmesio kepimui ant grotelių. Naudojama mėsa – nuo įprastos jautienos iki laukinio fazano.

Garnyrai išskirti į atskirą skyrių. Įvairiai keptos/virtos daržovės. Lietuviams bišk mažiau įprastos, bet nesunkiai gaunamos ir mūsų parduotuvėse.

Desertų skyriuje – keisti dalykai. Net nežinau, ar noriu paragauti ledų su alyvuogių aliejumi, o sako, skanu. Na, gerai, yra ir normalesnių saldumynų.

Kaip ir ankstesnės Jamie Oliver knygos, ši parašyta lengvu pasakojamuoju stiliumi. Receptai yra nesudėtingi, nereikalaujantys daug žinių. Ir maisto gaminimas atrodo lengvas bei smagus.

Tai buvo rudas molinis “retro” vazonas. Čia jis iš balkono tik įneštas, dėl to vietomis toks išbalęs – aprasojo į šilumą patekęs.

Po ilgo naudojimo, išblukus vidiniam keptuvės paviršiui, jį galima atnaujinti. Į keptuvę įpilkite 200 ml vandens ir šaukštą acto, kaitinkite apie 5 min. Po to keptuvę paruoškite taip, kaip ir prieš naudodami pirmą kartą.

Kadangi viena mano keptuvė kokia tai problematiška, buvo išbandytas ir šitas jos gaivinimo metodas.

Kas tai ten bišk paburbuliavo. Stebuklas joks neįvyko. Blogiau nepasidarė, bet testui iškeptos bulvės buvo pritrauktos visai neblogai. Gal kaitinti ilgiau reikėjo ar dar ką kitaip daryti. Gal turite išganingų patarimų? Galvoju kartoti druskos procedūrą. Arba atsigaus, arba nurašysiu.

Prasinešiau šian toje parduotuvėje ir atnaujinau virtuvės rakandus. Ta proga leidau sau įsigyti ir tokį labai riboto pritaikymo daiktą – kepimo formą picai.

Jau ir išbandžiau tą reikalą. Veikia. Iškepimo skirtumo nuo paprastos blėkos dar nepastebėjau, bet kas tikrai tikrai gerai gerai – picos išėmimas galimas jai tiesiog iščiuožiant iš formos į lėkštę. Jos kraštai žemi ir nuolaidūs. Dar įdomu tai, kad jos dugnas yra su skylutėmis, kaip duršliko. Gal dėl to turėtų padas greičiau iškepti.

Nesu tikra, ar dėl nuotaikos skaitymo metu, ar dėl dar kokio velnio, bet ji nesukėlė man ekstazės. Taip, tai gera, smagi knyga. Tokia pat gera, kaip ir pirmoji, bet gi kaskart vis norisi kažko dar geresnio. Na, bet gal tai tik mano subjektyvūs perdėti lūkesčiai. Verčiau apie knygos turinį papasakosiu.

Knyga suskirstyta skyriais pagal patiekalų grupes ir dar šį bei tą. Visa ji tokia maloniai subjektyvi, su aiškia autoriaus nuomone apie konkrečius patiekalus, apie jam patinkančius prieskonius, apie vaikų įtraukimą į maisto gaminimo procesą ir pan.

Stipriau mano dėmesį patraukė skyriai apie prieskonines žoleles ir duonos receptai. Pirmajame, deja, man norėjosi daugiau informacijos. Antrasis labai pradžiugino paprastais duonos su įvairiais pagardais receptais. Pavyzdžiui, duona su cukinijomis, Parmos kumpiu, netgi apvyniota svogūnais! Čia, tiesa, duona pagrinde ne ta, kurios raugas ištisus mėnesius laikomas, o paprastasis-greitasis variantas – su mielėmis.

Visi receptai, kaip ir ankstesniame leidinyje, neišsišoka poreikiu išmanyti aukštąją virtuvę ar turėti galimybę įsigyti kokių nors magiškų niekam negirdėtų ingredientų. Pasitaikė vienas kitas velniasžinokas, bet jų buvo per mažai, kad dėl to smerkčiau visą knygą.

Gausu maisto gaminimą lengvinančių patarimų. Kas mane visuomet džiugina J. Oliverio knygose ir laidose, kad jis į receptus žiūri labai atsipūtęs ir netgi ragina gaminančiuosius laisvai interpretuoti, eksperimentuoti, pasitelkti fantaziją.

Kaip ir pirmoji, ši knyga gausi autoriaus ir/arba maisto nuotraukų. Visos tokios labai gyvos. Ir šiaip vizualiai malonus leidinys. Popierius neblogas.

Labai trumpai. Geras leidinys. Jei įsimylėjote pirmą J. Oliverio knygą, turėtų patikti ir ši. Nauji receptai įprastu stiliumi.

Bet gi kiekviename dalyke galima įžvelgti ir ką nors teigiamo. Šiuo atveju, pavyzdžiui, atradimo džiaugsmą. Juk, jei nebūtų iš kameros ledai pradėję lipti lauk, aš dar ilgai nebūčiau sužinojusi, jog burokėliai stiklainyje užšąla greičiau, nei pomidorų padažas.

Nežinau, ar noriu silikoninės, ar metalinės. Silikoninė kelia šiokį tokį nerimą dėl formos išlaikymo. Seniai buvau Rimi nusipirkusi plytos pavidalo silikoninę formą keksui. Išsiskėtė. Tasme, į šonus per ilgąją kraštinę truputį išvirto. Nors mažų keksiukų formai kas tai panašaus gal ir neturėtų nutikti, jau vien dėl formos skirtumo.

Ar teisingai įsivaizduoju, kad kepant keksiukus metalinėje formoje popieriniai krepšeliai būtini, o silikoninėje – ne?

Žinau, kad noriu didesnės, nei 6 vienetams, nes dažniausiai tešlos gaunasi daugiau, o mintis kepti per du kartus manęs visai nežavi.

Ką dar turėčiau žinoti, prieš išsirinkdama konkrečią formą?

Nėra tai koks naujas žmonijos išradimas, tačiau tokio iki šiol neturėjau ir man jį Pilietė atvežė iš Nyderlandų vietoje mūsų Mergų šutvėje įprastų lauktuvių kosmetikos ar apatinių pavidalu.

Jis yra 1) patogus ir 2) gražus (turiu smulkų fetišą metalui). Ir aš juo labai džiaugiuosi. Ačiū, brangioji.

Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tai turi būti daroma kasmet. Kas čia per vamzdžių bandymai? Čia gal žmogaus organizmo bandymai, kiek jis atsparus mikrobams ir bakterijoms? Neįveiks jie manęs! Važiuosiu praustis į sporto klubą, pas tėvus ar netgi šildysiuosi vandenį namuose. Nors kiek silpna darosi vien nuo minties apie pusės vonios užpildymą arbatinuke šildomu vandeniu.

Ir kodėl aš apie tai visuomet sužinau paskutinė? Kai jau stoviu vonioje sustirusioje rankoje pasišiaušusiais plaukais laikydama ledinį vandenį purškiantį dušą ir paklaikusiomis akimis su paskutinės vilties ašara žiūrėdama į karšto vandens jungiklį.

Dar valio, kad šįkart tai mano name truks tik vieną parą. Šian į darbą atvažiavusi pareiškiau, kad ryšium su tuo, kad pusė mūsų ofiso gyvena Antakalnyje, dabar savaitę visi smirdėsime. Tai nuramino jau spėjusieji pažiūrėti numatomą šitos nelaimės trukmę.

Nors, iš kitos pusės, galima tame įžvelgti ne vien blogį. Juk kiekvienoje š. situacijoje reikia ieškoti ko nors gero, ane? Vat pavyzdžiui. Kadangi neprisiverčiau šian išsiplauti galvos šaltu vandeniu, tai į kirpyklą prisiruošiau ne kada nors artimiausiu metu, o šiandien. Nes vieną dieną neišsiplovus plaukų mane persekioja nuo jų lašančių riebalų vaizdiniai – čia tikriausiai kažkokia nešvaros fobijos forma. Dar ir grūdinantis dušas kartais sveika. Ir šiaip viskas nėra taip jau blogai. Gi viena para – ne savaitė, kito buto dar nesiieškosiu ir į šiltus kraštus neemigruosiu.

Bet gi būna ir blogiau. Baisiausias mano žinomas kvapas šaldytuve – sugedusių mielių.

Keistas toks jausmas miegoti ne sau įprastoje vietoje, o ant per trumpos sofutės. Keista žinoti, kad drabužių spintoje yra mano meškerės ir stacionarus kompiuteris. Dar tikriausiai ne kartą bus keista ieškoti visų po namus suslapstytų daiktų, pavyzdžiui stalčių su papuošalais bei kosmetika batų spintoje ar baro turtų virtuvės spintelėse – čia kažkur turėjo būti avietinės.. hmm.. tik vienas?

Dar kartą prisiminiau, kokios kvailos žuvys yra gupijos. Reikėjo išpilti iš akvariumo truputį vandens, kad pajėgčiau pastumti jo spintelę. Po trečio kibiro trūko kantrybė – kiek semi, tiek visos ir plaukia į stiklainį. Avys.

Dar labai keistas jausmas, kai žinau, jog dabar valgyti turiu/pasiekiu/nereikia gaminti tik du bananus, kibiriuką medaus, šalto rūkymo šoninės ir daug konservuotų pipirų, svogūnėlių, alyvuogių, vaisių ir kitų dalykų, kuriuos vienus valgyti yra neįdomu. Ai, ir padažų.

Na, nieko, užtat šiandien pagaliau turėsiu laiko pažiūrėti Nuogą virėją, kam laiko ieškau jau kelias savaites.