Vaisiaus kevalas buvo gana kietas. Viduje esanti valgoma dalis – minkštimas – atrodo, kaip česnako galvutė. Bet minkštimas yra minkštas. Ir sultingas. Saldus, su lengva rūgštele. Kartkartėmis pasitaiko sėklų, tamsių, didelių ir kietų. Patiko. Nepatiko tik kaina – 9,80 EUR/kg prekybcentryje.

Kevalas lupamas, valgomas minkštimas. Sultingi, saldūs. Vaisių tekstūra kiek panaši į longanų – irgi tokie truputį tarsi guminiai. Keistoki. Patiko.

Valgomi, kaip ir longanai. Žievelė nulupama, mėsa valgoma, viduje didokas kaulas. Saldūs, sultingi. Visai neblogai.

Po nevalgoma žievele yra saldus ir sultingas minkštimas, viduje – tamsus, žirnio dydžio kauliukas. Jis šiek tiek keistokos faktūros, tarsi koks jūros gyvis – leidžiasi truputį spustelimas, kaip guminis. Nors buvo neįprasta valgyti tokios faktūros vaisių, patiko.

Viena pirmųjų pakliuvo pitaja, plačiai žinoma drakono vaisiaus vardu. Kaktuso vaisius. Maloniai saldus, smulkios sėklytės valgant primena kivį. Kabinau arbatiniu šaukštuku. Tasme, jis nėra minkštas, bet aš ir kivius šaukštuku dažnai valgau. Patiko.

Parašiau ir pačiai baisu pasidarė. Turėčiau tokią draugę, tai turbūt kasdien pyktumėmės. Po du kartus.

Tiesiog čionykščiame turkų rajone prekiauja tokiais šviežiais gražiais mandarinais. Tai ir naudojuosi galimybe. O vaizdelis parduotuvėse primena įprastą lietuvišką, t.y. nieko ypatingo.

Šian numynusi iki netoli mano pastarojo meto gyvenamosios vietos esančio turkų parduotuvėlių rajono, kuriame jau pamėgau pirkti vaisius ir daržoves, pataikiau į labai neįprastą renginį.

Pagrindinė sankryža buvo užsikimšusi turkais, marokiečiais, pakistaniečiais, perkančiais mėsą tiesiai iš sunkvežimių. Eismą joje net reguliavo policija, dalis parduotuvėlių rajone nedirbo. Sugyventinė sakė, kad prekybcentry irgi trūko personalo, nes visi darbuotojai musulmonai pasiėmė po laisvadienį.

Trijuose sunkvežimiuose ir viename mikroautobuse kabėjo skerdiena ir rėkavo kruvinais chalatais pasipuošę stambūs tamsaus gymio mėsininkai. Kai kurie iš pirkėjų buvo net iš anksto rezervavęsi avis.

Tarp žioplinejančių (jaunimo ar jau apsipirkusių) vietinių irgi jautėsi lyg tai šventės, lyg tai pakili nuotaika, tarsi tai būtų ne kassavaitinis įvykis. Taip smalsu pasidarė, kad pasiklausinėjau apie tai savo olandiškos naujos draugės. Tik bišk kažkaip nepatogu buvo vegetarės-ekstremistės pradėti klausinėti apie tokius kiekius mėsos.

Tai šian, pasirodo, yra musulmonų šventė [hadža] (nežinau, kaip tiksliai rašoma). Tai yra paskutinė kelionės į Meką diena ar pan. Kasmetinis renginys. Dar jų istorija mini kokį tai atvejį, kai toks veikėjas Ibrahim buvo pasiruošęs paaukoti dievui savo sūnų, bet apsiėjo su avimi. Būtent todėl avis visi šiądien ir perka.

Po rytinių maldų avys yra kažkaip specifiškai rituališkai skerdžiamos ir popiet jau būna prekyvietėse. Turtingesni ir prisiperkantys daugiau mėsos, dalį atiduoda vargingai gyvenantiems, palieka mečetėse ir pan.. Šiandien mano lankytoje vietoje parduota ~200 avių. Jas valgys viso tris dienas.

Kaip vėliau teko sužinoti, fotografuoti ten nedera. Kaip ir raudonųjų žibintų kvartale. Valio, kad apsiėjau tik su itin nemaloniu vietinės jaunimo grupelės užkalbinimu, iš kurio supratau tik „<....> foto <....>“. Vakare žiūrėtas straipsnis olandiškame naujienų portale irgi buvo be nuotraukų bei minėjo kokias tai problemas bandžiusiam filmuoti asmeniui.

Bet galiausiai vis tiek pagelbėjo išsirinkti. Sakė, Unix yra vienas padoriausių šitos maisto rūšies gamintojų.

Dešrelių išvaizda visiškai neišduoda jų skoninių savybių. Jos tiesiog plonesnės ir gal truputį tamsesnės, nei Lietuvoje įprastos pieniškos.

Gaminimui laiko neskyriau – primityviai pašildžiau jas mikrobangėje.

Skonis iš tiesų siaubingas. Labai kramtyti nebuvo ten ką – atrodo, kad tas smulkiai kapotas tualetinis popierius su dešrelių kvapo medžiaga yra gana prastai sulipdytas ir todėl suyra vos spustelėtas. Vienas blogiausių mano kada ragautų maistų. Negelbėjo nei joks padažas. Galiausiai jas išmečiau.

Kad jau ėmiausi maisto skardinėse, prigriebiau paragauti ir sriubos. Negaliu pasakyti, kad ši atitinka statistinę vidutinę sriubą iš skardinės, nes sakė, kad išrinko man bene geriausią variantą.

Pradžioje bišk dvejojau, ar nebus jos maistinė vertė panaši į užpilamų sausų sriubų, bet galiausiai buvau šituo reikalu patenkinta. Žirnių su dešrelėmis. Tiršta, kvepia, skanu. Reikia tik nepamiršti tokius dalykus uždengti prieš dedant į mikrobangę.

Produktas: Silkių filė su majonezo ir šampinjonų padažu, UAB Edega.

Kabini tą majonezą šakute, sukioji į visas puses ir ieškai silkės. Bišk nuliūdino. Sudėties aprašyme turbūt kažkas apsiskaičiavo – majonezo turėjo įrašyti “ne mažiau 60%”.

Dar į temą. Apie pusfabrikačius, padažus ir arbatas iš artimiausio prekybcentrio – rev.lt su neužmirštama paantrašte – “mes perkame šlamštą, kad jums nereikėtų…”.

Ebėjus siūlo jį didinti.

Ar tikrai vaisių džiovinimui reikia cukraus? Tiek cukraus?? Juk gaunasi, kad tame pakelyje yra džiovintų vaisių skonio cukrus. 70 procentų! Kodėl mano močiutė obuolius ir kriaušes išdžiovindavo be cukraus?

Tik tik ne verkdama iš parduotuvės išėjau, drebančioje rankoje vos išlaikydama pakelį melionų, o viduje siautėjant išdavystę perpratusiai sibutramino priėdusiai sąžinei.

Tada jį apverčiu ir nustembu.

Turbūt pirmąkart matau amžiaus apribojimą ant maisto.

Tikriausiai mano racione ji turėtų rungtyniauti, su tamsia ciabatta. Bet jau nelaimėjo. Įdomu, kad ji parduodama atpjautais gabalais po tris keturis šimtus gramų. Ryškiai kepamos didelės blėkos, o ne kepalai.

Šiandien pataikiau ant kainos akcijos – 6,99 Lt/kg, įprastinė kaina, jei gerai pamenu, – 9,99 Lt/kg.

Kaina 2,69 Lt.

Prieskonių pasirinkimas didelis. Praktiškai visi sveriami vietoje. Klausimai apie jų naudojimą atsakomi čia pat. Yra įdomių mišinių. Sudėtis aiškiai surašyta. Puikus pasirinkimas norintiems atitrūkti nuo standartinio prekybos centrų asortimento.

Dar iš man naujų dalykų negaliu nepaminėti pilstomo aliejaus. Visokiausio neįprasto – augalų, iš kurių net mintis niekada nebuvo kilusi, jog įmanoma išspausti aliejų.

Kainos man pasirodė nedidelės. Nuotraukoje matomi prieskonių maišiukai sumoje atsiėjo 10 Lt. O dėžutė nuotraukos kamputyje – mano pirmoji šių Kalėdų dovana – matcha milteliai. Šitas geras lauks savaitgalio ir suplanuoto žalio kepinio.

Šiaip parduotuvė labai jauki. Užėję nepažįstami žmonės šypsosi, bendrauja. Smulkmena, bet malonu.

Dar vienas visai anksčiau nesutiktas dalykas – internetinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti beveik visko, kas siūloma parduotuvėje offline. Nebandžiau dar joje pirkti, tik smalsiai apžiūrėjau, perskaičiau naudojimosi instrukcijas ir beveik mintinai išmokau prekių katalogą.

Apmokėjimo ir pristatymo srityje joje dar yra ką nuveikti, kad pirkti būtų patogiau. Nors, bendraudama su vieno interneto knygyno darbuotoju, supratau, kad prekių pristatymas yra vienas iš mažiausiai saldžių prekybos internetu punktų. Anyway, prieskonių sąrašėlį į parduotuvę aš ir Kolegė pasiruošėme benaršydamos būtent šį online katalogą.

Kartą važiuojant Kalvarijų gatve netikėtai pastebėjau kiniško stiliaus vitrinas ir tai nebuvo dar vienas kinų restoranas. Pasirodo, priešais turgų, tą jo dalį, kuri prie cerkvės, atsidarė kiniška kiniškų maisto prekių parduotuvė! Ilgai nelaukus joje apsilankiau.

Tikėjausi pamatyti grynai kiniško stiliaus parduotuvėlę – visko prigrūsta kiek tik kur telpa, o pardavėjai kinai prie kasos susėdę žiūri teliką ir gliaudo sėmkes – bet ji ne tokia. Nebuvo tai ir lietuviškai kiniškas stilius, sutinkamas čionykščiuose restoranuose – interjere kiniški niekučiai, o personalas lietuviškas, tik su kiniškais drabužiais. Čia išvydau gana erdvų europietišką parduotuvės variantą. Įdomi detalė – židinys su popierine ugnimi. O kiniški tenai tik deivės Guanyin paveikslėliai, maisto prekės ir žavi pardavėja.

Nors vitrinos skelbia, „kiniški prieskoniai ir arbata“, ten yra nemažai ko – nuo paprasčiausių ryžių iki graikinių riešutų gėrimo miltelių. Su pardavėja – o turbūt ir savininke – smagiai besišnekučiuodama apie prekes lietuviškai (!) išsirinkau:

• ryžių (3-4 porcijoms),
• makaronų (3-4 porcijoms),
• sezamų aliejaus (buteliukas 207 ml),
• sojos pupelių ir česnakų padažo (indelis 368 g),
• žaliosios arbatos lapelių (20 g),
• sojos pieno miltelių (pakelis 1-2 puodeliams).

Tai kainavo 69 Lt su centais.

Išmėgintais produktais likau labai patenkinta. Kokybiška, skonis geras, autentiškas, kaip tenai. Jeigu toji moteriškė dar virtų baozi, eičiau tenai kiekvieną dieną.

Sakau, gal vis dėlto tai pirmasis žingsnis čainatauno atsiradimui Vilniuje?

Ant pakuočių nebuvo parašyta kokiais būdais juos galima šildyti. Tik žiauriai nerealia naujiena paskelbta galimybė šildyti prakirpus pakuotę. Ir fone nupiešta mikrobangė. Tai aišku, kad aš juos abu į mikrobangę ir sukišau. 4 minutėms. Juk iš ledo turi į karštą dalyką pavirsti.

Kibinas buvo kietas. Ir kibinais nekvepėjo. Ir tikrai neskanus. Šito reikalo for sure nekartosiu.

Jeigu kibinas buvo tik šiaip kietas, tai spurga jau galima ir rimtai sužaloti žmogų. Pavyzdžiui, iš tolo paleidus ją kam į galvą. Būdama taiki ir smalsi, tik susibraižiau dantenas bandydama jos atsikąsti.

Mėsos įdaras – pasityčiojimas iš mėsos. Panašiau į padžiovintų karvės išmatų sluoksnelį. Iš ko jis padarytas liko visiškai neaišku. Nekartosiu ir kitiems nerekomenduosiu.

Gana keista, kad abiejų produktų etiketėse mėsos įdaras taip ir įvardijamas, konkrečiau jo sudėties nenurodant.

Dažnai naudodama Mantingos šaldytas tešlas bei būdama jomis lyg ir patenkinta, tikrai nesitikėjau įsigyti tokios bjaurasties.

Nežinau, ar jie ryžius specialiai džiovino, ar buvau pirmoji to dalyko pirkėja per pastarąsias dvi savaites, bet gerai nebuvo. Kokie tai sausi, sprangūs ir kietoki.

Šiek tiek cheminis. Nesusižavėjau. Bet gal dėl to, kad ir šiaip panašiais gėrimais nesižaviu. Geriant vis tiek neapleidžia suvokimas, kad tai tas pats vanduo iš krano, tik saldintas ir kvapintas. Ir šiek tiek padažytas.

Rinkausi labai mėgėjiškai – kad būtų 100 proc. iš arabikos pupelių, ne stipriai sukepinta ir ne ta rūgšti bjaurastis, kurios pavadinimo neatsimenu, bet kuria pastaruoju metu mus girdė ofise. Tai ir išsirinkau kokią tai spalvota pakuote. Vadinasi Planteur des Tropiques Ethiopie.

Iš viso egzotiško aprašymo turbūt pakibau ant “mažiau karti kava, pasižyminti ryškiu vaisių aromatu ir abrikosų poskoniu”. Ne kokia iš manęs kavos gurmanė, kad atpažinčiau tą abrikosų poskonį, bet kava tikrai kaip pusiau arbata. Šiek tiek net pasigendu to stipraus specifinio kavos kvapo. Ir skonis toks, na, minkštas.

Tikriausiai ji labiau tiktų ne užkietėjusiems, o tik proginiams kavos gėrėjams. Nors, tiesą sakant, pati laikydama save tokia, negaliu vienareikšmiai teigti, kad ji man patiko. Gal naujus potyrius užgožia pripratimas prie darbinės naftos ir reikalingas adaptacijos periodas.

Kas dar man buvo nauja, kad kavą rekomenduojama laikyti šaldytuve. Nežinau, ar tai galioja visoms kavoms, ar tik šiai kavai, nes ant jos etiketės taip buvo parašyta.