Užstatas imamas tam, kad paskui norėtųsi tą stiklinę grąžinti, o ne numesti vidury gatvės. Panašiai kaip ir su parduotuvėse perkamų gėrimų buteline tara.

Ir netgi panašiai kaip ir su parduotuvių vežimėliais, į kuriuos vietoje lito vis kišame centus, kuriuos vis tiek dažnai atsiimame parstūmę vežimėlį į vietą.

Šitos nuotraukos yra iš Karalienės dienos Amsterdame. Stiklinės yra standžios plastmasės. Ne visai vienkartinės – jas plauna ir duoda kitiems vartotojams.

O vat Kalėdų mugėje Diuseldorfe puodukai karštam vynui buvo stikliniai. Tie buvo visai ne vienkartiniai.

Ar lietuviai verčiau atsisakytų gerti alų, nei parneštų bokalą alaus pardavėjui festivalio teritorijoje ir atgautų savo litą?

O paskui pagalvojau, kad gal tai jau vyksta, tik aš, kaimas, renginiuose nesilankau?

Maistą duoda išsinešimui. Pakuoja iš karto į vienkartinius indus. Jei neturi kur neštis, gali suvalgyti ir prisėdęs viduje prie stalų. Aplinka neapkarstyta raudonais burbulais su kutais ar kokiais kitais kiniškais akcentais, apskritai interjero detalių minimumas.

Pietų rinkinys kainuoja 13,50 Lt. Jis apima sriubą, ryžius, salotas, mėsą. Neimant sriubos, kaina mažėja vienu centu. Porcijos didelės.

Ryžiai pasirinkimui yra su kiaušiniais, su kiaušiniais ir daržovėmis (labai kukliai tų daržovių), vėliau bus ir gryni ryžiai. Salotų ir sriubos buvo po vieną rūšį. Mėsos pasirinkimas gausiausias – 4 vištienos patiekalai, 1 jautiena, 1 kiauliena, 1 menkė.

Sriuba buvo labai skani. Su vištiena, baltais grybais, aitri. Krakmolo nepagailėta – šaukšte pasemta vos ne su kaupu stovi. Kompanionų pasirinkta vištiena skoniu labiau priminė lietuvišką troškinį su ryškiai jaučiamu pomidorų padažu. Mano išbandyta gruzdinta jautiena reikalavo tvirtų žandikaulių ir šiek tiek kantrybės. Skani, su sukepusiais svogūniukais, bet norėjau prie jos padažo arba kad minkštesnė būtų.

Verdiktas – dar bent kartą nueisim ten.

Kuponų sankaupos iš vienos artimiausių pietavimo įstaigų.

Šalimais palyginimui padėtos klasikinės baltos servetėlės ir žiebtuvėlis. Tik tik neapsiverkiau pamačiusi. Iš džiaugsmo, kad atkalbėjo mane imti iš karto du vnt. Žiauriai nerealiai. O ir dar pakankamai skaniai suėjo. Juos kepa ten vietoje, kai užsakoma.

Tai šitas džiaugsmas kainavo 4,5 Lt. Jis buvo su mėsa. Meniu fragmente matoma daugiau kainų. Taip pat jie turi lietinių su įvairiais įdarais, čenachų ir dar velniai žino ko. Ir viskas va taip vat pigiai.

Šita nuostabi vieta yra Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, kairėje pusėje važiuojant nuo centro. Jau netoli sankryžos su Kareivių gatve. Nuotraukoje – kioskas su mėlyna iškaba. Valgymui viduje yra pora staliukų ir plati palangė. Interjeras pobaisis, bet sąlyginai tvarkinga. Parkuotis aplink nelabai yra kur.

Labai maloni aplinka, tikrai viskas atsiduoda Italija. Interjeras saikingas ir stilingas. Mano akį kažkodėl patraukė tokios smulkmenos – ant sienos didelė juoda kreida rašoma lenta patiekalams, akcijoms ir pan. bei praėjimo į kitą salę arkoje pieštas vynuogės medis – iš šono žiūrint buvo neaišku, ar jis dažais pieštas, ar kaip nors graviruotas.

Aptarnavimas geras. Padavėja su šypsena mus pasitiko tik įėjusias. Ir nešė viską labai sparčiai. Smagu. Girdėjome, ir angliškai be problemų svečius kalbina.

Meniu labai vidutinės apimties. Tas yra patogu. Ir jame jokių cepelinų, tik itališki patiekalai. Restorano savininkas yra iš Toskanos ir tų kraštų maiste bei gėrimuose nusimanantys tai nesunkiai pajus. Iš gėrimų gausiausias pasirinkimas yra, žinoma, vynų. Nekomentuosiu, nes mano supratimas tame labai ribotas – geriausias vynas yra baltas, sausas ir akcijinis.

Maisto kainos ne pačios mažiausios, bet tai vietai tinka. Tarkime, mano lazanija kainavo 16 Lt. Bet buvo žiauriai nerealiai. Nuoširdžiai mėgavausi. Brangiosios tagliatelle su grybų ir petražolių padažu atsiėjo 17,5 Lt. Ji irgi sakė, buvo skanu.

Dar atkreipėme dėmesį į tualetą. Jaukus kaip namuose. Šiukšlių dėžės funkciją atlieka pintas krepšys skalbiniams.

Parkavimas kaip ir visur senamiestyje – netoli paėjus, mokamas ir mažai vietų.

Bendrai įspūdį restoranas paliko gerą. Vasarą dar bus atidarytas kiemas, kuris man bais patinka.

Maistas man daugmaž patiko. Ir pakankamai skanu, ir kainos proto ribose. Charčio temperatūra gal ir galėjo būti aukštesnė, tačiau aitrumas tai beveik kompensavo. Viena nuoširdžiai didelė porcija kainavo, rodos, 13 Lt. Ėmėme po pusę ir tiek tikrai užteko. Patikrinau tolmą, galima tai pavadinti mažyčiais balandėliais vynuogių lapuose. Įdomus toks reikalas. Lietuviškas kopūstas yra sultingesnis, nei vynuogių lapai. Užtat mes balandėlių nepateikiame su baltu (gal jogurto) padažu, kurio turbūt pagrindinis ingredientas yra česnakas. Nuo jo kiekio net liežuvį perštėjo. Ir aštrumas ne kaip pirktinio, o kaip iš močiutės daržo. Ne pati didžiausia porcija atsiėjo 12 ar 13 Lt. Chinkali (artimiausias suprantamas žodis – koldūnai) kainuoja 13 ar 14 Lt.

Neapsiėjo meniu dar ir be visokių šašlykų. Grynos mėsos kainos, žinoma, aukštesnės. Meniu ne baisulingo ilgio ir tai man patiko – nereikia ilgai sukti galvos ką užsisakyti.

Kava – tik juoda arba su grietinėle. Kai, jos sulaukusi, pamačiau, jog ji yra užpilama kaip namuose, šiek tiek net susinepatoginau dėl savo klausimo užsakymo metu – ar galima gauti su plaktu pienu. Ir Fanta ne iš aparato, o iš plastmasinių 0,5 L buteliukų.

Užtat MSB sakė (žinios iš tolimų pažįstamų, artimos gandų lygiui), kad čia dažniau jau negausi kokio nors patiekalo, nei jie laikys jo pusiau paruošto didelį kiekį visą savaitę ir gausi ne pirmo šviežumo reikalą.

Aplinka yra, pavadinkime, ypatinga. Įėję į pirmą pastatą patekome į pagrindinę salę. Medinis neįmantrus interjeras. Toliau tiesiai praėjome į mažesnę salytę, kurios gale buvo kaimo baro tipo prekystalis. Išsiaiškinę, kad tikrai dirba, nusėdome didesnėje salėje. Abiejose yra po židinį. Prie židinio sėdėti tai labai šilta ir smagu. Tas man leido netgi ignoruoti dirbtinių gėlių ir pan. dekoracijas, niekaip salėje neįsipaišantį gaiviųjų gėrimų šaldytuvą, ar stalo gale sudėtus dantų krapštukus, kurių kiekvienas nėra atskirai įcelofanuotas.

Padavėja dėmesio mums skyrė ir pakankamai, ir neįkyrėjo. Turėjome džiaugsmo kurį laiką būti vieninteliais lankytojais (atvažiavome gal 12:30 val.). Nors ir nebuvome stebinami baltų rankšluostukų ant rankos, elegantiško gėrimų pilstymo, aptarnavimas apskritai niekuo neužkliuvo ir toje aplinkoje labai derėjo. Užskaitau tai kaip šiokį tokį pliusą.

Nepatogumu esu linkusi laikyti tualetą lauke. Ir rankoms plauti pastatytas lauke akmeninis kažkas su mini kriaukle. Gal ir nelabai fun, jei atvažiuojate su vaikais arba žiemą. Arba tiesiog būkite tik tiek, kad neprireiktų ieškoti šios prabangos.

Vasarą ten turėtų būti labai smagu. Yra lauko staliukams gana daug vietos. Viskas žalia, aplinkui miškas, galima nusileisti iki upės. Mums mažiau pasisekė, nes pasivaikščiojimui turėjome pažliugusį sniegą.

Parkinge vietos gal ir ne kaip Akropolio aikštelėje, bet užteko.

Reziumuojant, vietą vertinu teigiamai ir esu linkusi sugrįžti. Kavinė su atrakcijomis, bet atsiminimai liko pakankamai malonūs.

Būtų gerai, jei kuo tiksliau apibūdintumėte reikalą – koks gyvis, kokioje maitinimo įstaigoje, kokiu adresu įsikūrusioje. Kaina irgi yra vertinga informacija, nes manau, kad už vieną skrudintą tarakoną 200 Lt gal ir nenorėsiu mokėti.

Kol kas iš šlykštynių serijos esu valgiusi tik keptų kiaulės smegenų. Nepatiko.

Maistas vidutinis, kartais – geras. Kasdien vis kitas meniu. Paprastai galima rinktis iš šaltibarščių ir tikros sriubos bei gal penkių pagrindinių patiekalų. Nuolatinio meniu niekada nereikėjo ir net nežinau ar toks yra. Pusiau savitarna – maistas užsakomas, gaunamas ir už jį sumokama prie baro. Nuo staliukų padavėja tik nuneša padėklus ir indus. Kainos vidutinės. Beje, arbatpinigiai ne paliekami ant stalo, o metami į spec. skardinę ant baro. Peleninės ant stalo būna visuomet, nereikia prašinėti. Kažkada pasigedau tik dantų krapštukų.

O dabar apie tai, kas ten yra žiauriai nerealiai gerai. Staliukai lauke. Geriausia vieta mieste praleisti porą vidurdienio valandų, pavalgyti, pailsėti, išgerti alaus. Staliukai yra po stogu, todėl ten nelyja. Jie yra atviri tik iš vienos pusės, t.y. iš kitų trijų užstoja pastato sienos, todėl ten nepučia vėjas. Stogas ne visiškai kiaurai stiklinis, todėl saulė per jį nespigina. Kavinė visuomet (lankomės ten tik pietų metu) yra apytuštė, kas man, kaip ganėtinai asocialiai personai, yra labai malonu. Muzika ten skamba negarsiai ir ne KĮŽ rinkiniai. Niekada nekilo problemų priparkuoti automobilį – vietos sočiai. Parkavimas nemokamas.

Reziumuojant, labai recomended vieta. Ir, mieli pietautojai, suspėkite ten apsilankyti, kol lauke geras oras.

Apsilankėme su Šilu ir Džiugu pietų metu. Vasarą taip norisi sėdėti lauke. Jų vietinėje pavėsinėje ir nusėdome. Čia pirmasis nemalonumas. Stalas buvo toks nešvarus, kad rodės, jog tai ne vėjo suneštas smėlis, o specialiai supiltas. Tai buvo ne tik matoma pirštais perbraukus stalą. Žymiai stipresnis pojūtis aplankė statant šiltos giros stiklinę ant stalo. Ji taip girgždėjo, kad beveik pradėjau jausti tą smėlį stiklinėje, visame maiste, tarp dantų.

Meniu sulaukėme gana greitai. Ir maistas neužtruko. O štai peleninę gavome iš trečio karto. Parūkei? Turi nuorūką? Gali įsidėti į kišenuką.

Maistas? Maistas.. Vaikinų meksikietiška sriuba labiau priminė šildytą pomidorų padažą su raugintais agurkais. Ir skoniu ir konsistencija. Mano aštri sriuba tikriausiai buvo daroma jau mėsos sultinio pagrindu. Tik sultiniui virtas muses ne visas nukošė. Dar turėjome pramogą spėlioti, kuo skiriasi pica normali plius (meniu įtraukta tarp dydžių), jei ji neatrodo kuo tai išsiskirianti, pavyzdžiui, pastebimai gausesnė ingredientų. Spirgai ant koldūnų buvo itin neapetitiški. Vienoje vietoje sukrėsta saujelė riebaliukų. Dargi išsiaiškinome, kad širšės gana ilgai gali išgyventi pomidorų sultyse.

Rezultate išėjome labai nusivylę. Ir burnoj, ir ant dūšios liko nemalonus prisiminimas. Kažkaip ir likusi dienos dalis atrodė tokia nelabai gera.

Bet gi yra ir kitų Submarinų. Esu lankiusis Baltupiuose esančiame Submarine – daug blogo pasakyti negaliu. O Gynėjų gatvės Submarinas netgi turi pledukus, kuriais visai fun apsigobti esant vėsumai lauke. Ir pelenines specialias turi, iš kurių vėjas neišpusto viso šlamšto. Kaip picerijai tai nėr blogai. Nors, kalbant apie maistą, man nekyla apetitas vartant jų meniu.

Šių pietų metu vaizdas buvo visiškai kitoks. Mes labai smagiai pasėdėjome prie kavinės kieme esančių stalų. Taip, mėgstu stalus lauke. Ir malonu, kai jie yra ne visai gatvėje. Pietums buvo pasiūlyti ukrainietiški barščiai ir varškės apkepas. Barščiai buvo neblogi, tiršti. Varškės apkepas kiek keistas. Varškės apkepai kartais daromi su manų kruopomis ar pan., bet šis buvo su makaronais. Mažyčiais apvaliais makaroniukais. Kaip ir visiems varškėms apkepams pridera, saldokas. Nors mano Pietų kompanijai jis visai neatrodė saldus. Keistuolis. Paėmiau dar blynelių su vištiena. Neblogai suėjo. Tik, jei jau fun juos apibarstyti krapais, tai vidury vasaros galima tai padaryti ir šviežiais, o ne džiovintais.

Kainų skaitine išraiška jau nebepamenu, bet buvo padorios, neišgąsdino. Aptarnavimas irgi tinkamas. Galima kabinėtis prie padavėjos baisiai ilgų blizgančių nagų ar dar kokių blizgučių (pavyzdžiui, ant dantų), bet šįkart kažkaip labai neužkliuvo. Labai sėkmingai prisiparkavome už šalia esančios Maximos prie pat kavinės kiemo tvoros. Trumpai sakant, vieta pietums tinka.

Parkavimas: Praktiškai užpildyta neasfaltuota aikštelė.

Aplinka: Būna ir jaukesnių. Kažkaip tamsu viduje. Yra vienas didelis stalas, kiti – po 2-4 vietas. Šiaip atstumai tarp stalų ne per didžiausi, viso vietos ne per daugiausia.

Maistas: Jautiena su kiniškų pupelių daigais ir aštriu padažu buvo normaliai. Jokių stebuklų, bet liūdna irgi nebuvo. Vištiena gilioje keptuvėje su riešutais ir daržovėmis (kitur dažniausiai vadinama Gong bao) mano pietų kompanijai irgi suėjo neblogai. Abu patiekalai buvo tikrai aštrūs ir tas yra gerai. Porcijos nemažos. Tiedu saviškių net ir nebaigė. Buvo kartu su ryžiais ir salotomis. Tiesa, salotos pasitaikė gana lietuviškos – kopūstų su morkomis.

Aptarnavimas: Stipriai neužkliuvo. Nieko nesupainiojo, ilgai laukti neteko, niekuo nenustebino, gilaus įspūdžio nepaliko.

Kainos: Nekintantis pietų meniu galioja nuo 10:00 iki 15:00. Jame tik karšti patiekalai, po 12 Lt. Karšti iš standartinio meniu kainuoja, rodos, nuo 20 Lt. Švyturio 0,5 L – 6 Lt.

Skaitytoja Donata prieš gerą mėnesį rekomendavo paragauti jame ruošto baklažano. Tiesą sakant, todėl būtent ten ir važiavome.

Iš trijų meniu išvardintų baklažano patiekalų pasirinkau žuvies skonio patiekalą. Prisipažįstu, niekuomet nevalgau žuvies, vištienos ar dar belekokio produktui nepriklausančio skonio patiekalų. Tačiau šįkart tikrai nenusivyliau. Netgi atvirkščiai. Dar kurį laiką sėdėjau ir galvojau, kada paskutinį kartą taip gerai jaučiausi pavalgiusi. Jis toks šiek tiek aštrus ir visai nesupainiojamas su žuvimi. Šilo vištiena Gong Bao jam pasirodė ne pakankamai iš karto aštri. Kažką pasakojo apie vėliau ateinantį aštrumą. Maistą atneša žvake šildomuose induose, iš kurių jau patys lankytojai įsideda į savo lėkštes.

Porcijos nėra mažos. Galima imti ir pusę porcijos už 65 proc. kainos. Gaila tik, kad tos kainos irgi nėra mažos. Baklažanas atsiėjo 29 Lt, vištiena, – rodos, 26 Lt, ryžiai – gal nuo 5 Lt, sriubos – nuo 6 Lt, Švyturio extra 0,5 L – standartiškai – 5 Lt.

Aplinka ganėtinai maloni, tvarkinga, salė nedidelė. Turi akvariumą, per televizorių rodė kokį tai filmą ar serialą. Žmonių per pietus buvo visai mažai. Spėju, kad dėl didelių kainų. Nematėme jokio specialaus dienos pietų meniu. Yra tikimybė, jog taip buvo dėl to, kad ši darbo diena išpuolė šeštadienį. Aptarnavimas malonus. Gal tik nereikėjo nešti man Šilo ryžių, kurie turėjo laukti, kol bus pagamintas jo patiekalas.

Visi trys joje lankėmės pirmą kartą. Radome, kuo nustebti. Staliukai lauke yra gerai. Nors kartais per britvomis ar tiuninginiais automobiliais pralekiančius donorus susikalbėti buvo sunku, bet iš principo vieta mums tiko. Nesulaukdami padavėjos su meniu ir visokiausiais pietų pasiūlymais, iniciatyvos ėmėmės patys. Ir išsiaiškinome, kad negalima gauti meniu prie staliukų lauke. Prie staliukų viduje irgi. Todėl, kad meniu yra ant baro pastatyta juoda lenta, kurioje kreida ir surašyti patiekalai. Užsisakai, susimoki, pasiimi įrankius ir keliauji į savo vietą. Na, bent jau maistą atneša iki stalo. Gaila tik, kad antrą patiekalą atneša nepalaukę kol baigsi pirmą. Nusprendžiau, jog tai yra nauji aptarnavimo standartai, kuriuose akcentuojamas greitis. Neatsižvelgiant į kitas aplinkybes.

Pats maistas buvo labai vidutinis. Vidutiniai šaltibarščiai su atvėsusiomis bulvėmis. Šiek tiek žemiau nei vidutiniai blyneliai su sūriu ir stipriai žemiau nei vidutinė Ekskliuzyvinė sriuba (neklauskite, kodėl ji taip vadinasi). Standartinis Kijevo kotletas, kurį Šilas užsisakinėja nepažįstamuose kabakuose, panašiai kaip valgo McDonalds nepažįstamuose kraštuose. Vidutiniai čenachai, kuriuose buvo pasigesta druskos, pipirų ir lauro lapų.

Kainos nesikandžioja. Rimtesnių incidentų nepatyrėme, bet džiaugtis irgi nebuvo kuo.

Kavinė Birštono Seklytėlė, anot net dviejų su savimi turėtų turistų po Lietuvą gidų, įsikūrusi Birštone, Prienų g. 10. O, anot mūsų šutvės, ta vieta nepanaši ne tik į gatvę, galinčią turėti sunumeruotus pastatus, bet netgi į miesto teritoriją apskritai.

Kaip ją radome. Išvažiavome iš Birštono link Prienų. Prienuose apsisukome ir paklausėme kelio degalinėje. Grįžome praktiškai iki Birštono ir pasukome į dešinę. Buvo nuoroda prie sankryžos. Truputį miškeliu, truputį į kalną. Atvažiavome.

Miško apsuptas medinis pastatas ant Nemuno vingio šlaito. Gražu. Dar gražiau turėtų būti saulėtą vasaros dieną, nei šlapią pavasarį. Lauko kavinė mūsų vizito metu dar neveikė.

Medis medis kur dairais. Kaip tai užsifiksavo mano atmintyje kavinė kaip namelis medyje. Toks mažas, jaukus ir aukštai.

Kainos ne pačios kukliausios. Klydome manydamos, kad regione pigiai pasimaitinsime – jie žino, koks vaizdas pro langus atsiveria.

Bet maistas skanus, ir porcijos nemažos. Aš savo vištieną su persiku ir sūrio padažu vertinu labai teigiamai. Pilietės šašlykas kaip šašlykas, nesujaudino. Kitos labai gražiai atsiliepė apie kalakutieną su grybais bei kiaulieną su velnias ten bepamena kuo. Štai tik garnyrų pasirinkimui pilnas meniu prirašytas, o realios galimybės rinktis mums nesuteikė, pasiteisinant pietų metu.

Turiu įtarimą, kad vasarą gali būti kiek ankšta jų parkinge, kuris įrengtas visai ant šlaito (prieš važiuodami pasitikrinkite, ar rankinis stabdis tvarkingai veikia). Bet tai ne priežastis neatvažiuoti kokią šiltą saulėtą dieną.

Daugybė prisiminimų iš nuostabių čia praleistų metų bei dabartinio reginio kontrastas iš karto suformavo ir vakaro viziją – čia prisigerti bus smagu ir ne gėda.

Ir deja, deja, iš to kaip gera buvo čia vaikystėje, tik atsiminimai ir liko. Vakarykščio kontingento amžiaus vidurkis – maždaug toks, kiek buvo mums, kai čia lankėmės. Tai tas laikotarpis, kai turėjome keblumų įrodinėdamos savo pilnametystę (ypač keblu, kai dar įrodinėti nelabai buvo ką) ir reikėdavo anksti grįžti namo.

Šiais visuotinio brangimo laikais ir įėjimas jau nebe nemokamas. Ir sumokėtų 10 Lt, ar bent jau pusės jų, nebegalima suvartoti vietoje.

Mūsų taip labai mėgtas alus metrais prarado savo pridėtinę vertę – 11 bokalų už 10-ies kainą. Dabar atskirai imami bokalai kainuoja lygiai tiek pat, kiek ir metras, sutrumpėjęs iki 10-ies vienetų.

Užkandžių porcijos mažos. Ir kad bent skanu būtų. Žinoma, kokio ten skonio tikėtis iš paprastos papjaustytos dešros, agurko ar bulvių traškučių. Taip labai ūkiškai ir paprastai. Gal tik ne kiekviena šeimininkė sugalvotų ant mėsos užkandžių rinkinyje įkrėstų krienų suberti ir alyvuoges.

Padoraus maisto Bix’uose mes paprastai nevalgydavome, nenusižengėme šiam principui ir vakar. Galbūt ten pietaujantys galėtų daugiau papasakoti apie virtuvės galimybes.

Mes gal kiek ir per stipriai vakar džiaugėmės grupės IR koncertu – gal nebuvo būtina šokti ant suolų, mojuoti žiebtuvėliais, garsiai kniaukti, laistytis alumi ir gąsdinti DJ’ų rodant susidomėjimą mygtukais jo pulte, bet jau tikrai juokingai atrodė rimtais veidais kritiškai pasirodymą vertinantys muzikos žinovai. Nuoširdžiai pasijutome senėmis.

Gal išaugome jau, pasikeitė poreikiai, gal ir vietiniai pokyčiai nekelia teigiamų asociacijų, tačiau Bix’ai prarado savo vertę mano akyse ir lieka tik mielu prisiminimu.

Sunerimau vos priėjusi įėjimą kavinės, kurioje buvome sutarę susitikti su Kolege. 21 val., tuščia Kęstučio gatvė, o čia gyvenimas verda.

Verda priešais įėjimą VW Golf atidarytomis durimis ir bumčiku per visą gatvę. Po minutės privirė dar vienas toks pat, kurio vairuotojui neužteko visos gatvės pločio apsisukti neužlipant ant šaligatvio. Verda intelekto nesužalotų veidų, užtat nesaikingai apgirtę, jaunuoliai bei tokio pat lygio mergelės.

Sukaupėme visą drąsią ir užėjome į vidų. Virtuvė jau nebedirbo, pasėdėjome valandėlę su gėrimais.

O padavėja tokia liksma, tokiu šaižiu balsu ir taip aiškiai, kaip aš pirmą dieną su dantų plokštele ketvirtoje klasėje, kai bendrasuolis turėjo paaiškinti auklėtojai, kodėl vietoje žmoniško atsakymo tik kažką gargaliuoju, kad paklaus ko nors, tai net sudvejoju, ko ji nori ir ar rimtai ji. Pasidalinus savo pastebėjimais su Kolege, ši išdėstė savo trumpą nuomonę – “Girta”.

Išėjus dar daugmaž padoriai atrodančiai vidutinio amžiaus porai, kavinėje likome tik mes, keletas minėtų golfinių ir personalas, kuris, kaip man susirodė, buvo viena chebra su tais vargiai save bekontroliuojančiais “klientais”. Girdėjome visokių neprotingų kalbų, bokalų dūžių, prisižiūrėjome įvairių nekasdienių, tačiau dėl to nė kiek ne mielesnių, reginių. Foną tam sudarė lietuviškos pop dainos apie meilę.

Kiek pagooglinau, ieškodama daugiau atsiliepimų apie šią įstaigą. Nedaug, bet radau. Ir man tikrai buvo keista skaityti atsiliepimus apie “jaukią” ir “mielą” vietą, kurioje “susiduria retro ir Žvėryno stilius”, ir “nepasijusi nepatogiai net su vakarine suknele”. WTF?

Radus po straipsniu “Laisvalaikio” žurnalisto pavardę bei informaciją, jog su “Laisvalaikio” kortele 15 proc. nuolaida sąskaitai, pasidaro kiek aiškiau. Bet negi gali PR’as tai žiauriai būti atitrūkęs nuo realybės?

Ir tik Kolegės pasakymas, jog kartą ji čia yra buvusi po darbo ir viskas buvo labai kitaip, skatina mane dar kada nors užsukti, per pietus ar pan., ir galbūt pakeisti savo nuomonę apie šią vietą.

Jei svarstote įrašo pavadinimą, tai jame panaudota frazė iš krevečių aprašymo In vino meniu. Pats meniu gal ir nėra labai aiškus – surašyta my style ir niekuomet nesi tikras tuo, ką gausi, – bet faktas vienas – maistas nenuvilia.

Ir čia aš nerašysiu ilgos panegirikos kiekvienai alyvuogei, sraigei ar žolelių padažui. Tiesiog ten nusėdus verta užsisakyti garstyčiose bei baltame vyne keptų česnakinių pievagrybių, kepenėlių, kitokių ispaniškų tapų. Tai yra taip toli nuo standartinės keptos duonos su sūriu, kad net nusakyti sunku.

Užkandžių kainos – nuo 5 Lt iki 20 Lt. Porcijos gal ir ne pačios didžiausios ir alus kainuoja 7 Lt, bet kartais tiesiog reikia išgerti vyno ir pabūti ne kabakiniu lietuviu.

Kas nuteikia itin maloniai, tai čia vyraujanti atmosfera. Visi puikiai žinote, kaip atrodo šprotai skardinėje. Tai panašiu tankumu ir žmonės vakarais čia susirenka. Bet sunku pamatyti bent vieną tuo nepatenkintą veidą. Neburnojau net aš. Publika renkasi kompanijomis, nėra merginų, kurias su Piliete gražiai vadiname “blizgučiais”, bei prie jų derančių “erelių”.

Rūkorių žiemą nevaro į lauką. Jų silpnybės tenkinimui yra skirta patalpa tarp pagrindinės salės ir išėjimo į gatvę.

Vasarą būna staliukai kieme. Tik nemanykite, kad ta pati žmonių masė tuomet pasiskirsto lauke bei viduje, – jų tiesiog ateina daugiau ir būna ta pati tirštuma.

Muzika. Negaliu apibūdinti, niekuo neužkliuvo. Arbata skani, patiekiama arbatinukuose, o ne apdužusiuose puodeliuose su dangteliais. Alaus taurės gražios. Tualetas tvarkingas. Žodžiu, labai recomended vieta.

Kartą, lankydamasi Pizza Jazz, sumaniau keisti savo nusistatymą ir užsisakyti picą, kokios niekuomet nesugalvočiau gaminti pati. Keisčiausia sudėtis pasirodė Toscanos – ančiuviai, artišokai, brie. Giliai įkvėpiau. Imu.

Paragavusi jau galėjau aiškiai įvardinti, kodėl aš jos niekuomet ir toliau nedarysiu pati.

Kita diena Čili picoje. Ir jie turi Toscaną. Šioje visas keistumas tik grietinės ir česnakų padaže. Bet gi vis tiek negaliu neparagauti.

Nenusinuodijau. Bet irgi tokios negaminsiu. Nes egzistuoja skanesnių.

Taip, ji mane privertė nusipirkti ausyčių. 5 Lt už indelį. Dar kokių tai keistų marinuotų morkų komplektacijoje buvo.

Kas čia man užkliuvo? Tara. Į panašius indelius žūklės reikmenų parduotuvėse sliekus pakuoja.

Taip pat gana įdomiai atrodė bulvytės arba kepta duona plastmasiniuose alaus bokaluose. Šitos talpos daug kam tinka. Į areną įvaryti alaus pilstymo stalai juose ir pinigus laikė.

Nesame mes išranki tauta. Ir, kai susirenkame žiūrėti važybų, nesikabinėjame prie tokių smulkmenų, kurios, jei pakliūtų ne arenoje, stadione ar kokiame festivalio aptvare, papiktintų ne vieną.

Valgydama kinų kiniečių ir panašių į juos valgyklose su pažįstamais, kertančiais maistą europietiška šakute, paprastai nesusilaikau nepasiteiravusi, kodėl jie nenaudoja pagaliukų. Šiandien per pietus tuo klausimu iškvočiau ir savo kolektyvą.

Čia jums 10 variantų, jei kada pietaudami su manimi pas kinus kiniečius ar japonus nenaudosite pagaliukų ir teks dėl to pasiaiškinti:

1. Nemoku.
2. Tingiu.
3. Valgau dideliais kąsniais. Tokiais dideliais, kokių neįmanoma pakelti pagaliukais.
4. Man per dideli maisto gabalai, privalau juos susipjaustyti.
5. Kaskart apsitaškau padažu, kai iš pagaliukų išsprūsta kąsnis.
6. O kaip cepelinus valgyti pagaliukais?
7. Juos apskritai reikia uždrausti, kaip lietuvių prigimtiniams valgymo įpročiams prieštaraujančią nesąmonę.
8. Vakar remontavau kraną vonioje ir prisitryniau pūslę ant dešinės rankos rodomojo piršto.
9. Paskutinį kartą valgydamas pagaliukais išsinarinau riešą.
10. Bijau išsibadyti akis.

Nebūtinai aš juos priimsiu kaip vertingą pasiaiškinimą. Gal sugalvokite ir ką naujo, kad galėčiau įvertinti bent jūsų humoro jausmą.

(Nuotrauka iš http://www.flickr.com/photos/naladahc/150773956/)