Gal kiek per stipriai kabinėjuosi prie smulkmenų, bet skaitant knygą mane erzino dramatizuotas, netgi teatralizuotas, autoriaus rašymo stilius (skaitydama beveik jaučiau kaip minkštai jis taria žodžius ir mosikuoja rankute), dažnai įterpiami protingi žodžiai užsienio kalba bei vis pasikartojantis savęs vadinimas gurmanu. Galima pamanyti, kad niekas kitas jo tokiu nelaiko, todėl jam labai svarbu bent tokiu būdu įkalti tai skaitytojui į galvą. Ganėtinai pagyrūniškai.
Apskritai skaitant užrašų, memuarų, dienoraščių ir pan. tipo knygas, turbūt reikia būti to žmogaus gerbėju. Ar bent jau vertinti jo indėlį į tam tikrą sritį. Kadangi iki knygos skaitymo nebuvau mačiusi nė vienos Roberto laidos (turiu prisipažinti, tik jau baigusi rašyti šią mini recenziją pažiūrėjau pradžią vienos laidos), o tik puse ausies girdėjusi apie tokį veikėją, man nebuvo labai įdomios jo istorijos apie tai kaip jis su sūnumi atostogavo Prancūzijoje, kaip tarybmečiu ar pan. vadovavo kokiam tai Kauno restoranui, ar kaip jo močiutė kepė bandeles.
Šio to verti pasakojimai apie ypatingus užsienio restoranus ar paeljos gaminimą, nes man tai buvo nauja, bet tokios, sąlyginai vertingos informacijos pasitaikė tik epizodiškai. Dar Gurmano užrašuose yra keturiolika receptų, bet vien dėl jų šios knygos pirkti neverta. Perskaičiusi ją nepasijutau kuo tai praturtėjusi.
Giedriaus Vilpišausko atsiliepimas apie šią knygą. Su humoru.
Loading ...
man tai niekad susizavejimo nekele jo laidos, kiek maciau – neistverdavau ilgiau 10 minuciu (: o dar tie remeju kishami visokie a la vegeta mishiniai ir pan, tai tokie jau ten ir gurmanishki tie patiekalai..
narciziškumas yra apskritai dažna lietuvos vyrų liga…
Kiek matęs jo laidų, tai beveik visi receptai nepraktiški. Išvis nesuprantu restoraninio “aukštojo” maisto, kai gaminimui paskiri virš valandos, sukiši brangius ingredientus, o rezultatas mažas gabaliukas kažko, kas paskęsta milžiniškoje lėkštėje ir yra tik užkandis ar desertas :)
tu dirbi “už atlyginimą”, o kiti “už honorarą”. O kai honoraras neblogas, galima ir ne to prirašyti. Galėčiau smulkiai papasakoti, kaip Makedonijoje valgiau savo paruoštą šeivabliūdžių (tiesioginis grybų pavadinimo vertimas) apkepą, nors grybų nė akyse nesu matęs. Todėl, prisipažinsiu visiškai slaptai, niekada neskaitau kulinarinių knygų. Jei neturi skonio, neturėsi skonio jausno, o be jo negalėsi derinti ingredientų. Bet svarbiausia – fantazija. Skonio fantazija, ne šiaip kokio oranžinio dryžuoto rūsyje skraidančio vabzdžio. Be jos sunku suderinti ir farsa su makaronais, kaparėliais, kariu su trupučiu imbiero ir raudonėlius su gabalėliu lašišos. Jei neturėsi fantazijos – padauginsi lašišos, neliks jokio kito skonio. Jei padauginsi imbiero – valgysi vien imbierą. Tik tavo pasakojime galima rasti ir nenuoseklumų. Kaip gali pasakoti pabaigoje, kad nematei mr. Roberto laidų, jei pradžioje atskleidi, kad jo rašymo maniera artima jo mosikuojančiai rankutei ir švelniai tariamiems žodžiams. Nors man visą laiką atrodė, kad tos jo laidos turi kažkokį slaptą tikslą. Ar skirti kažkokiai konkrečiai žiūrovų grupei.
Ko už tą honorarą beprirašytum, netgi iš idėjos galėtum rašyti, svarbu, kad skaitymas būtų naudingas arba malonus. Šiuo atveju nebuvo nei toks, nei kitoks.
Nenuoseklumų patikslinimui – plačiau apie “puse ausies girdėjusi apie tokį veikėją”. Gal dvyliktoje ar vienuoliktoje klasėje turėjome kokį tai renginį. Ar mokytojų apdovanojimus, ar kažkokią panašią velniavą. Vedėjai – klasiokai – apsimetinėjo TV žvaigždėmis. Būtent Robertą suvaidinti buvo skirta klasiokui, kurio manieros irgi kėlė dvejonių. Vėliau išėjo į manekenus ir šiuo metu gyvena Italijoje.
Tai čia viena. O kita – knygos teksto stilius toks sodrus, kad gali net įsivaizduoti autorių besimaivantį priešais veidrodį. Nors realiai gatvėje galėjau ir du šimtus kartų prasilenkti, tačiau jo neatpažinti.
Abi šios sąlygos skaitant labai gerai viena kitą papildė.
Šituos užrašus net dvejoju ar vadinti kulinarine knyga. Čia vos ne autobiografija. Apie beleką, susijusio su tuo asmeniu. Jei jau praleido pusę gyvenimo virtuvėje, tai natūralu, kad didžioji dalis sakinių bus apie maistą.
Receptų knygas mėgstu. Beveik niekada nesilaikau recepto pilnai. Mėgstu elgtis pagal situaciją šaldytuve ar šiaip pasidaryti kaip patogiau.
Kuo jos man geros? Duoda idėjų. Jei ir turiu vidutinį (į aukštesnį nepretenduoju ir gal net labai nesieksiu) supratimą apie makaronų ir faršo derinimą, man tikrai kartais pritrūksta fantazijos (čia šį žodį gal suprantame šiek tiek skirtingai), ką dar naujo galima prie tų makaronų priderinti. Iš receptų knygų galima pasisemti idėjų. Idėjos yra lobis.
tai ir norejau pasakyt – fantazija yra lobis. Kulinarinės knygos gali teikti įdėjų. Galbūt. Bet ne jos yra lobis. Skonis yra lobis. Fantazija irgi. O jei to nėra – jokios idėjos nepadės ;) Skanių pasivalgymų ;)
Turiu įtarimą, kad žodį “fantazija” aš labiau tempiu prie “kūrybingumo”, o tu prie “skonio jausmo”.
Bet tai nėra ginčo objektas. Svarbiau, kad kiekvienas turėtų savo lobį :)
Dar neteko skaityti teigiamų atsiliepimų apie šią knygą :)
daugiau atsiliepimu :)
http://giedrius-v.livejournal.com/107316.html
muzika jo laidu metu visada ta pati :DD man tai tik jos paklausyt visai patinka, o pas tai per pastaruosius metus sakyciau isstorejo nuo gerio gyvenimo virtuveje, gurmanas matot gi :DDD
o jis (gurmanas) rimtai vegeta naudoja?:)
Rėmėjų integracija į turinį ;)
As dabar sia knyga skaitau ir man idomu. Nors esu jau “patyres valgytojas”, taciau vis tiek randu daug ko naujo.
I “google’a” iejau tik todel, kad norejau daugiau suzinoti apie autoriu, bet labiausiai nustebino komentarai. Bet tai yra tik kabinejimasis, o ne komentarai. Jokio geranoriskumo. Gerai, kai yra zmoniu, kurie kazka kuria. Tegul netobulai, bet kuria.
AUTORIUI LINKIU SEKMES IR BUTINAI PASIZIURESIU JO VEDAMAS LAIDAS.