Rytinė pramoga: ardome kriauklę

Kad ne visuomet gerai sutariu su savo gyvenamosios vietos vamzdynu, jau rašiau. Tąkart tai buvo užsikimšęs unitazas. šįryt geros dienos pradžiai ardžiau praustuvą (šnek. kriauklę).

Katinas kriauklėje

Juk visiems, tiksliau visoms, kartais pasitaiko įmesti į kriauklę kokį žiedą ar auskarą. Ir man pasitaikė. Sekundės reikalas ir grandinėlė susirangė į vandens nubėgimo akį. Kitaip ir negalėjo nutikti paskubomis dantimis bandant užsisegti ją ant rankos.

Ką darome? Po kriaukle yra toks apendiksas (nežinau santechninių terminų), kuriame nusėda visokie tokiu ir panašiais būdais pamesti niekučiai. Įtariu, jog jis ir buvo sukuras moterims, mėgstančioms dabintis prie vonios veidrodžio. Taigi, pasiraitojame rankoves, po kraukle pastatome grindims plauti skirtą talpą ir tikimės sėkmės.

Valio! Atsukti gabalą vamzdžio (iš dviejų pusių) neprireikė net jokių įrankių. Ir, įskaitant grandinėlės prausimą bei nuotykio vietos minimalų aptvarkymą, neužtrukau net dešimties minučių. Aš beveik dievas. Jau pradedu tikėti, jog galėčiau savarankiškai ir tą varvantį kraną sutvarkyti.

(Kriauklė su visu katinu nuotraukoje – ne mano. http://www.yarnivore.com/francis/)

Posted in

2 responses to “Rytinė pramoga: ardome kriauklę”

  1. Vilkošius

    pavadinimą ir aš užmiršau :) bet vat paskirtis jo ištiesų kitokia (papuošalų surinkimas prieš jiems nugarmant giliau tik "papildoma funkcija"). Ištiesų tas apendiksas apsaugo nuo blogo kanalizacijos kvapo, kadangi dėl alkūninės struktūros ir jame esančio vandens nėra oro tarpo, vadinasi ir kvapas nepraeina. :)

    "montego vej, montego vej…santechniku aš dirbu Ukmergėj" :) ne santechniku ir ne Ukmergėj dirbu, bet gimtojo miesto "šlovė" įpareigoja… ;)

  2. Dovilė

    Kiekvienas ukmergiškis bent minimaliai privalo išmanyti santechniką? :D Čia kaip prancūzas turi išmanyti vynus, italas – mokėti gaminti pastą ir pan.

Leave a Reply