Bandžiau pastaruoju metu susipažinti su alumi šiek tiek išsamiau, t.y. ne tik su jo skoninėmis savybėmis. Perskaičiau Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros Kultūrinės antropologijos centro išleistą straipsnių rinkinį Alus lietuvių kultūroje (2007, Liucijus).
Rinkinys parengtas to paties pavadinimo konferencijos pranešimų pagrindu. Dauguma straipsnių yra akademiškai sausi ir skaityti juos neįdomu.
Iš anksto turėjau dvejonių dėl knygos, paruoštos Šiaulių universiteto, kuriame prieš porą metų buvo skandalas dėl kitos knygos turinio plagijavimo. Ir dar šiek tiek dėl Gubernijos logotipo ant viršelio. Ką gi, dvejonės patvirtinamos arba paneigiamos tik perskaičius.
Dauguma straipsnių yra nykūs, net savo struktūra primenantys kursinį darbą – medžiagos pradžioje įvardijamas darbo tikslas, objektas, analizuota literatūra, kiti darbai šia tema ir pan. Straipsniuose apie alaus etnologiją (I skyrius) bei santykį su literatūra ir kalba (IV skyrius), autoriai naudoja tuos pačius šaltinius ir taip labai, kad net skirtinguose straipsniuose kartojasi citatos iš tų pačių knygų. Žinoma, kartojasi ir dalis temų. Vos vienas straipsnis yra su autentiškais tarmiškais žodžiais – cituojami keli apklausti Šimonių apylinkės aludariai.
Skyriaus (II) Alus ir kūrybinės industrijos, rinkodara, reklama straipsniuose sukišta tiek teorijos, kad kilo dvejonių, ar kai kurių autorių praktinės žinios šioje srityje neapsiriboja kelių alaus reklamų per TV pamatymu.
Rėmimą Gubernijai atidirbo stipriai – iš dvidešimties straipsnių šeši yra apie šią gamyklą (visas III skyrius + truputis II). Vieną straipsnį dar galiu suprasti, bet ne tokį kiekį.
Paskutinis (V) skyrius – Alaus esė, arba laisvieji alaus svarstymai – sukelia įtarimą, kad jie buvo rašomi lengvai pagėrus. Na, esė apie bambalį dar buvo smagu skaityti, bet kas ta alaus metafizika taip ir likau nesupratusi.
Gal aš čia ir stipriai užsiputojau, yra ten ir įdomių dalykų, bet tuos įdomius dalykus tikrai galima buvo sutalpinti į 40 puslapių, o ne pripilstyti visus 260 psl. Skaitydama šią knygą vis galvojau, kad mano principingas bet kokio brudo skaitymas iki galo nėra geras įprotis.
Loading ...
Ačiū už pristatymą, turiu irgi nusipirkęs (iš tokio pat susidomėjimo), bet skaičiau dar tik turinį.. :) Ten man regis ten pati konfirencija buvo su Gubernija kažkaip susijus.
Dabar dar ir Ragutis tokią savo knygą išleido :)
[…] Blogiausia apie turimą. Nesvarbu, mylite lietuvišką alų, ar skeptiškai vertinate mūsų aludarių pastangas, nuobodžios knygos apie šį gėrimą naudos tikrai neduda… […]
na, reikėjo šiek tiek atidžiau skaityti, ypač pradžią knygos.. juk aiškiai buvo pasakyta, jog tai tiesiog yra atskiri berods 2004 metais įvykusios konferencijos apie alų pranešimai. Todėl natūralu, jog dalis info kartojasi. Šiaip sutikčiau, kad knyga nėra iš pačių įdomiausių. Bet man kaip žmogui, žiūrinčiam į alų gilaiu nei tipinis vartotojas, kaikurios dalys (kaip tarkim apie senąsias tradicijas, ar alaus gamybą Šimoniuose) tikrai patiko.
Seniai čia komentavot, bet jūsų komentarai per absurdiški, kad nepasisakyčiau.
Tai yra akademinis leidinys ir jame kažkokio tai detektyvo įdomumo ir nerasit, kaip ir visuose kituose akademiniuose leidiniuose.
Tokia straipsnių struktūra, nes tokie reikalavimai. Tai juk ne publicistiniai beletristiniai straipsniai. Labai gerai, kad kažkas kažką apie alų ir jo tradicijas rašo rimtus darbus, nes nerimtų yra kažkiek, nors irgi nepakankamai.
Labai įdomu, ko p. Dovilė ieškojo toje knygoje? Jeigu romano, tipo ar lengvų skaitinių prieš miegą tai tikrai ne tai paėmė į rankas.
Knygoje spausdinta labai įvairi mokslinė medžiaga. Galbūt daugiau skirta akademiniam sluoksniui, bet tokia ji ir yra. Nors straipsnis apie alaus gamybą ir vartojimą Šimonių apylinkėje yra ir taikomojo praktinio pobūdžio, skirtas ir tiems, kurie bandys gaminti alų namuose. Beje jame yra nemažai tarmiškai išreikštų dalykų, kurių atitikmenų nėra bendrinėje kalboje.